ketvirtadienis, lapkritis 3

Imperija be imperatorių. Habsburgų dinastijai – XXI a. grimasos


„Jokia kita valdovų šeima nesilaikė istorijoje taip ilgai ir jokia kita nepaliko Europai tokios gilios žymės: Habsburgai buvo didžiausia naujųjų laikų dinastija, ir Vidurio Europoje istorija sukosi apie juos, o ne atvirkščiai. Habsburgams per visą jų viešpatavimą kliuvo daugybė misijų. XVI a. jie apgynė Europą nuo turkų; XVII a. prisidėjo prie kontrreformacijos pergalės; XVIII a. propagavo Švietimo idėjas; XIX a. jie tapo kliūtimi susikurti didžiajai tautinei vokiečių valstybei“, knygoje „Habsburgų monarchija 1809-1918. Austrijos imperijos ir Austrijos-Vengrijos istorija“ apibendrino britų istorikas A.J.P.Taylor. Tačiau dabartiniai garsiųjų monarchų palikuonys dėl 1919 m. Austrijos Parlamento priimto vadinamojo „anti-Habsburgų įstatymo“, vėliau net suderinto su Europos Sąjungos teise (!), tebėra politiniame egzilyje, nors šių metų vidurvasarį Vienoje įvykusios paskutiniojo Austrijos-Vengrijos kaizerio sūnaus Otto von Habsburgo laidotuvės akivaizdžiai parklupdė respubliką prieš imperiją.

Paskutinio karūnos paveldėtojo parama Lietuvai

Ne tik dabartinių Europos monarchų, bet ir Respublikos prezidento, kanclerio, Vienos miesto mero atiduota pagarba. Tūkstančių žmonių lydima gedulinga eisena, kurioje dalyvavo imperinių laikų Austrijos-Vengrijos uniformomis apsirengę garbės sargybiniai bei skirtingų kadaise imperiją sudariusių tautų atstovai, miesto centru. Prie imperatoriškųjų Hofburgo rūmų iššautos iškilmingos salvės. Vieta karstui, uždengtam Habsburgų vėliava, imperatoriškoje kriptoje Kaisergruft greta kitų kaizerių (nors širdis atiduota saugoti ne Loretto koplyčioje Augustinenkirche, o Vengrijos benekditinų vienuolyne Pannonhalmos mieste). Regis, su paskutiniu kronprincu Otto von Habsburgu gimtojoje šalyje prideramai buvo elgiamasi turbūt tik 2011 m. liepos 16-ąją, jo laidotuvių dieną.

Otto von Habsburgas į Austriją, šalį, iš kurios dėl Habsburgų įstatymo nuostatų buvo priverstas emigruoti jo tėvas, paskutinis Austrijos-Vengrijos kaizeris Karlas I, su šeima, grįžo tik veik po pusės amžiaus, 1966 m. Ir tik po to, kai pasirašė formalų pasižadėjimą nepretenduoti į karūną ir būti lojaliu Respublikai piliečiu. Mat Karlas I dėl austrų pralaimėjimų Pirmojo Pasaulinio karo frontuose bei kroatų, slovėnų, čekų, slovakų, vengrų tautų atsiskyrimo nuo imperijos 1918 m. lapkričio 11 d. atsisakė konstitucinių teisių į valstybės valdymą ir kartu padėjo tašką daugiau nei 600 metų trukusios Habsburgų dinastijos erai. Tačiau jis neatsisakė teisių į sostą, todėl nuo to laiko kiekvienos kartos jo vyriškos lyties palikuonis, norintis atvykti į Austriją ar gyventi joje, turi oficialiai atsisakyti pretenzijų į sostą (imperatoriaus Karlo I vyriausiasis sūnus Otto tai padarė 1961m., o jo jaunesni broliai Karlas ir Feliksas - tik 1996 m.).

Pats Karlas I, paskutinis Austrijos-Vengrijos imperatorius, paskutinis Vengrijos, Bohemijos, Kroatijos karalius ir paskutinis Habsburgų monarchas, soste išbuvęs tik dvejus metus, palikęs Austriją į ją nebesugrįžo - su šeima emigravo į Šveicariją, vėliau - į Madeiros salą Portugalijoje, kur mirė susirgęs plaučių uždegimu taip ir nepajėgęs atstatyti monarchijos.

Kai kurių regentu laikytam Otto, kurio krikšto tėvas buvo žymus imperatorius Francas Jozefas I, tebuvo devyneri, kai mirus Karlui I, motina Zita jam paaiškino: „Tavo tėvas užmigo amžinu miegu, dabar tu esi valdovas“. Otto buvo lavinamas pagal imperatoriškąjį etiketą ir buvo mokomas daugelio kalbų – taip buvo ruošiamas daugiatautės imperijos, kuri kadaise apėmė dabartines Austrijos, Vengrijos, Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos teritorijas, dalį Italijos, Juodkalnijos, Lenkijos, Ukrainos, Rumunijos bei Serbijos, valdymui.
Iki Antrojo Pasaulinio karo Otto daugiausia gyveno Ispanijoje, mokėsi Belgijoje, tačiau stiprėjant Trečiajam Reichui, buvo pasiryžęs grįžti iš emigracijos ir padėti Austrijai tapdamas kancleriu ir kovodamas su nacizmu. Dėl atvirų jo antinacistinių pažiūrų ir turimos stiprios žydų paramos, iš karto po Austrijos anšliuso fiureris atnaujino Habsburgų įstatymą, konfiskavo asmeninį O.von Habsburgo turtą ir apskritai visą Habsburgų nuosavybę (ji po karo taip ir nebuvo grąžinta), o Ottą nuteisė mirti. Todėl monarchijos įpėdinis su šeima pabėgo į JAV ir į Europą sugrįžo tik po karo.

Vėliau atgavęs teisę įvažiuoti į Austriją ir gavęs austrišką pasą, Otto čia neįsikūrė – iki pat mirties jis gyveno Bavarijoje (Vokietijoje). Šios šalies krikščionių partiją CSU net 20 metų (nuo 1979 iki 1999 m.) atstovavo Europos Parlamente. Jis dažnai vadinamas Europos integracijos architektu, buvo Tarptautinės Paneuropos Sąjungos, kurios pagrindinis siekis – krikščioniškosios Europos vienybė, garbės prezidentas. Otto von Habsburgas 1989 m. buvo vienas iš pagrindinių vadinamojo Paneuropos pikniko, kurio metu kirsti laikinai atidarytą Austrijos-Vengrijos sieną buvo padedama keliems šimtams Rytų Vokietijos gyventojų, organizatorius. Renginys laikomas komunistinių režimų Europoje žlugimo bei Geležinės uždangos panaikinimo pradžia.

Kaip europarlamentarą jį itin domino Rytų ir Centrinės Europos šalių išsivadavimas iš sovietinio režimo, jų integracija į ES. 1983m. sausio 13 d. O.von Habsburgas inicijavo Europos Parlamento priimtą rezoliuciją (ji priimta reaguojant į 1979 m. paskelbtą 45 pabaltijiečių memorandumą, kuriame SSRS, VDR, VFR ir JTO vadovai buvo raginami surengti Lietuvos, Latvijos ir Estijos referendumą dėl nepriklausomybės), remiančią Baltijos valstybių apsisprendimo teisę. Jo veikla, siekiant Baltijos šalių nepriklausomybės nuo Maskvos, pabrėžiama ir oficialiame tinklalapyje www.ottovonhabsburg.org .

Už paramą Baltijos valstybių nepriklausomybei Otto von Habsburgas buvo apdovanotas Didžiojo Kunigaikščio Gedimino Ordino Komandoro Kryžiumi.

Habsburgai šiandien. Monarchijos šešėlyje

Nors austrų politologai kritikavo Respublikos prezidento Heinzo Fisherio dalyvavimą Habsburgų karūnos paveldėtojo laidotuvėse teigdami, kad įvykiai, susiję su Habsburgais jau seniai neturi ir negali turėti jokio politinio svorio, šalies monarchistai suskubo paskelbti apie ketinimą dalyvauti 2013m. rinkimuose.

Geltonoji-Juodoji Asociacija (geltona ir juoda yra Habsburgų vėliavos spalvos) SGA (vok.k. – Schwarz-Gelbe Allianz) šiuo metu nėra atstovaujama parlamente. Prieš trejus metus vykusiuose rinkimuose partijai nebuvo leista dalyvauti, nes šios atstovai nesugebėjo surinkti reikalingų 2600 rėmėjų parašų. Tačiau dėl laidotuvių visuomenėje sustiprėjusios nostalgijos monarchijai tikimasi į panašią situaciją nebepatekti. SGA tikslas – iki 2018 m. atkurti šešių šalių, kadaise priklausiusių Austrijos-Vengrijos imperijai, - Austrijos, Vengrijos, Čekijos, Kroatijos, Slovakijos bei Slovėnijos, - demokratinę monarchiją, kuriai vadovautų Habsburgų šeimos atstovas. Monarchistų moto: „Vienas bendras kaizeris vietoj kelių prezidentų“. Nors, politologų manymu, monarchijos atkūrimo galimybė - niekinė, apklausų duomenimis, imperijai palankūs 40 proc. austrų.
Tiesa, iš apie 600 dabartinių Habsburgų giminės atstovų (vien Otto von Habsburgo palikuonys: du sūnūs, penkios dukros, 22 anūkai) nėra realaus kandidato į numatomą suvienytų valstybių sostą. Giminės galva (vok.k. Oberhaupt des Hauses Habsburg), O.von Habsburgo vyriausias sūnus Karlas, buvęs europarlamentaras ir Austrijos Paneuropos judėjimo vadovas, ateities planų su politika, kitaip nei jo brolis ir dvi seserys (Gabriela šiuo metu yra Gruzijos ambasadorė Vokietijoje, Walburga – Švedijos parlamento narė, Georgas – Vengrijos ambasadorius), nebesieja ir apie monarchijos atkūrimą net nesvarsto. Tačiau kai kurie Habsburgai puoselėja dideles politines ambicijas. Pavyzdžiui, Otto von Habsburgo sūnėnas Ulrichas Habsburgas-Lothringenas ketina kelti savo kandidatūrą Austrijos prezidento rinkimuose 2016 m.

70 m. U.Lothringenas (būtent šia pavarde Habsburgų palikuonis ir pasirašo) bandė tapti Respublikos prezidentu ir 2010 m. (jų metu antrai kadencijai buvo perrinktas dabartinis Austrijos prezidentas H.Fisheris). Tąkart jis nesurinko reikalingų 6 tūkst. rėmėjų parašų ir rinkiminėje kovoje jam nebuvo leista dalyvauti. Visgi jei parašus jis būtų pateikęs, prezidentu tapti jam būtų draudusi Konstitucija! Pagal tebegaliojantį 1919 m. priimtą Habsburgų įstatymą, Habsburgų dinastijos atstovams draudžiama vėl valdyti Austriją.

Aktyvus Žaliųjų partijos narys Austrijos žemėje Karintijoje U.Lothringenas būtent dėl to, jog minėtas įstatymas prasilenkia su laisvų ir demokratinių rinkimų idėja bei piliečių lygiateisiškumo prieš įstatymą principu, ir bandė kandidatuoti į prezidentus. Nes Konstitucinis Teismas, kuriam Habsburgų giminė pateikė apeliaciją dėl tebegaliojančio juos diskriminuojančio įstatymo, paaiškino, kad apeliaciją galės nagrinėti tik tuo atveju, kai bus įvykęs faktas, t.y. Habsburgui bus nesuteikta teisė tapti prezidentu.

„Kokį nusikaltimą padarė mano anūkai, kad jiems negalima tapti prezidentais?“. Tokį klausimą kėlė U.Lothringenas (įdomu, kad jo marčios taip pat netenka šios teisės, kaip ištekėjusios už Habsburgų). Tai buvo stipriausia jo motyvacija kandidatuojant į prezidentus ir siekiant Habsburgų įstatymo paskelbimo negaliojančiu. Įstatymo reformai pritarė ir beveik visos Austrijos partijos, nors socialdemokratai (SPO) iš pradžių kritikavo Habsburgų iniciatyvą akcentuodami, kad konstitucinėmis pataisomis pasinaudoję monarchų dinastijos palikuonys gali imti reikalauti nuosavybės grąžinimo. Visgi Habsburgus atstovaujantis teisininkas Rudolfas Voukas atkreipė dėmesį, kad U.Lothringeno kandidatavimas į Austrijos prezidentus yra geriausias įrodymas, kad Habsburgai pripažįsta Respubliką ir siekia jai tarnauti. Kartu R.Voukas visuomenėje kilusiose diskusijoje retoriškai klausė: „Nejau tuoj šimtmetį švęsianti Respublika nesijaučia saugi, kad nepanaikina Habsburgų įstatymo?“ ir minėtą teisės aktą vadino pirmųjų ankstyvosios Respublikos dienų reliktu. Kai įstatymo nuostatą dėl Habsburgų teisės dalyvauti prezidento rinkimuose savo raporte sukritikavo ir Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO), o U.Lothringenas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre, 2011 m. birželį ji buvo atšaukta.

Habsburgų įstatymu (vok.k. Das Habsburger-Gesetz), priimtu 1919 m. balandžio 3 d., buvo oficialiai nukarūnuota monarchų dinastija, anuliuotos jos atstovų privilegijos, titulai, konfiskuota nuosavybė. Paskutiniajam imperatoriui Karlui I buvo apskritai uždrausta grįžti į Austriją, jo palikuonims – tik su tam tikromis sąlygomis (prieš Austrijai stojant į ES, šalis buvo priversta peržiūrėti šį draudimą kaip besikertantį su žmogaus teisėmis).

Imperijos prieblandos zona

Dabartinė Habsburgų monarchų palikuonių padėtis iliustruoja skausmingą dinastijos lemtį: per kelis amžius sukaupta jos galia ir turtai - nebe jos rankose. Istorija nenutyli ir nemažai kaizerių išgyventų žmogiškųjų tragedijų. Pasak lenkų rašytojo Leo Bliumentalio, knygos „Habsburgų tragedija“ autoriaus, „Habsburgai yra visų pasaulio valdovų giminių nelaimingiausieji.“

XVIII a. valdžiusi vienintelė Habsburgų imperatorė-moteris Marija Terezė 1793 m. apraudojo savo jauniausią dukrą Mariją Antuanetę, kai ši su vyru Prancūzijos karaliumi Liudviku XVI buvo giljotinuoti po kilusios prancūzų revoliucijos. Marija Antuanetė tapo pirmąja istorijoje nukirsdinimu nubausta karaliene. 1798 m. imperatorė, viso pagimdžiusi 16 vaikų, palaidojo savo mylimiausią dukrą Mariją Kristiną. Jos gedint Augustinerkirche, Hofburgo rūmų bažnyčioje, kurioje vykdavo svarbiausios monarchų apeigos, viduje net buvo įrengtas piramidės formos memorialas.

Visgi daugiausia išbandymų kliuvo Marijos Terezės provaikaičiui imperatoriui Francui Jozefui I, valdžiusiam 1848-1916 m. 1867 m. revoliucionieriai nužudė jo brolį, Meksikos imperatorių Maksimilijaną I. Po vyro egzekucijos jo žmona, Belgijos princesė Šarlotė, išprotėjo.

1889 m. imperiją sukrėtė žinia apie vienintelio Franco Jozefo sūnaus, kronprinco Rudolfo savižudybę medžioklės viloje Mayerlinge kartu su meiluže Marija Vetsera. Imperatoriškoji šeima dėjo nemažai pastangų, kad būtų gautas Vatikano leidimas palaidoti karūnos paveldėtoją bažnyčios kriptoje. Medžioklės vila imperatoriaus liepimu buvo perstatyta į bažnyčią su altoriumi lovos, kurioje buvo atrasti kūnai, vietoje. Bažnyčioje kasdien tebelaikomos mišios už kronprinco sielą.

Po devynerių metų imperatorius turėjo laidoti savo mylimą žmoną Elizabeth, labiau žinomą Sissi vardu. Ją Ženevoje peiliu nudūrė psichine liga sirgęs anarchistas. Sissi po sūnaus Rudolfo mirties visąlaik dėvėjo gedulo rūbus ir stengėsi kuo mažiau laiko praleisti rūmuose Vienoje.

1914 m. Sarajeve su žmona buvo nušautas karūnos paveldėtojas, Franco Jozefo I brolio Karlo Liudviko sūnus Francas Ferdinandas. Įvykis laikomas Pirmojo Pasaulinio karo pradžia.

Be to, įdomu, jog Habsburgų vardas net virtęs medicininiu terminu, nusakančiu atsikišusias į priekį dantenas. Manoma, kad „Habsburgų žandikaulis“ arba, kitaip, „austriška lūpa“, yra kraujomaišos sąlygotas sindromas, kurį lengvai galima atpažinti Habsburgų portretuose. Kai kuriems monarchams dantenos buvo taip atsikišusios, kad šie net negalėdavo kramtyti. Kraujomaiša atsirasdavo tarp santuokiniais ryšiais susaistytų giminaičių – „vedybinę politiką“ Habsburgai sumaniai naudojo savo galios plėtimo ir stiprinimo tikslais.

Habsburgai ir LDK

Į Habsburgų vykdytos „vedybinės politikos“ tinklą buvo pakliuvusi ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

1454 m. buvo sudaryta Jogailos sūnaus Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Vokietijos, Vengrijos bei Bohemijos karaliaus Albrechto II Habsburgo dukters Elžbietos santuoka. Habsburgaitė pagimdė net trylika vaikų.

XVI a. į Lenkijos karalystę ir LDK atitekėjo dvi Habsburgaitės. Tačiau Elžbietos, Vokietijos imperatoriaus Ferdinando I Habsburgo dukters, vedybos su Žygimantu Augustu, Kazimiero Jogailaičio anūku, tetruko dvejus metus (1543-1545), iki jos mirties nuo epilepsijos. O Elžbietos sesuo Kotryna Habsburgaitė, 1553 m. tapusi trečiąja Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio žmona, Barboros Radvilaitės (beje, abi pirmosios Žygimanto Augusto žmonos palaidotos Vilniaus Katedros rūsyje) gedinčiam Žygimantui Augustui nepadovanojo įpėdinių ir galiausiai apskritai persikėlė gyventi į Lincą.

1592 m., nepaisant lenkų šlėktų prieštaravimų suartėti su Habsburgais, Krokuvoje įvyko kito Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos ir Austrijos erchercogo Karolio II dukters Onos Habsburgaitės santuoka, kurioje gimė penki vaikai. Su antrąja žmona, Onos seserimi Konstancija, Zigmantas sulaukė dar septynių palikuonių.

Vazų ir Habsburgų vedybiniai saitai driekėsi ir toliau: 1637 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza vedė imperatoriaus Ferdinando II dukrą Ceciliją Renatą Habsburgaitę. Ji po 7 m. mirė Vilniaus Valdovų rūmuose. Laikoma, kad santuoka padėjo Habsburgams plėsti įtaką, tačiau Vladislovui Vazai įsitvirtinti Europos politiniame gyvenime nepavyko.
1670 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Mykolas Kaributas Višnioveckis vedė imperatoriaus Ferdinando III Habsburgo dukrą Eleonorą Mariją, tačiau palikuonio su ja nesugyveno. Po vyro mirties Habsburgaitė grįžo į Austriją, kur sukūrė antrą šeimą.

Habsburgų dinastijos atstovę savo sūnui Jokūbui buvo nužiūrėjęs ir Jonas III Sobieskis, Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis. Dėl marčios, imperatoriaus Leopoldo I dukters Marijos Antonios, bei kartu dėl pagalbos nukariaujant Moldaviją ir pažado paremti Jokūbo kandidatūrą į sostą, Jonas Sobieskis pasirašė su Austrija sutartį prieš turkus. 1683 m. vykusiame Kalenbergo mūšyje prie Vienos jis vadovavo jungtinei kariuomenei, kuri galutinai sutriuškino turkus. Deja, Leopoldas I pažado nesilaikė ir savo dukrai parinko kitą jaunikį.

ketvirtadienis, birželis 30

Mayerling syndrome



Paraphrasing Austrian journalist Georg Markus, every country has its Loch Ness. It seems that Mayerling incident has become the Loch Ness of Austria. More than 100 years passed since unsolved mystery of the last night of the Crown Prince Rudolf in Mayerling, but many Austrians still suffer from an illness which some doctors intend to call ‘Mayerling fever’ or ‘Mayerling syndrome’.

…..
In a small village called Mayerling, located approximately 20 km southwest of Vienna, in Wienerwald, nice Carmelites church greets visitors from the low hill. One could never guess that the walls of the cloister of Carmelites nuns remind of a 100 years old tragedy and great imperial mystery.

On the 30th of January in 1889 in the Mayerling hunting lodge, belonging to the Crown Prince Rudolf of Austria, the only son of Emperor Franz Joseph I and Empress Elisabeth, ‘Sissi’, were found bodies of Rudolf and his mistress Baroness Mary Vetsera, daughter of Austrian diplomat, both with gunshot wounds.

After the incident the hunting lodge was completely rebuilt into the church at the desire of the Emperor so that nuns could daily pray for the soul of Rudolf. It is said that the altar of the church stands right in the place where the bed of the lovers was situated (by the way, the authentic bed is exposed in contemporary royal furniture museum of Vienna Hofmobiliendepot). Even more – statue of Madonna in the Chapel is believed to have the face of Empress Elisabeth…
The small museum inside the church has a small exposition dedicated to the fatal night with the last letters of the Crown Prince Rudolf, photos and even the coffin of Mary Vetsera, whose grave (with her remains lying in a new coffin) can be found in Heiligenkreuz, in the neighbourhood of Mayerling.

These places attract plenty of tourists each year. The rich list of novels, plays, operas, movies’ screen plays or even musicals, whose authors were inspired by the tragic love story of Rudolf and Mary, do not allow public interest to immerse into forgetfulness. There can be not a smallest hope of that until there is at least one person left still desperately waiting for the ‘Mayerling puzzle’ to be finally solved one day.

The reason is that it is not the incident itself which caused the great society attention lasting for a century already, but more the behavior of imperial family after the unexpected event. Habsburg dynasty did not only remain silent about the incident of that night, they tried hard to keep every possible witness silent. For instance, Prince’s own coachman Josef Bratfisch was offered a monthly income for life to keep discretion for his master’s mysteries and to take everything he knew (and he knew a lot, because he spent the last evening with Rudolf and Mary, and the last Mary’s words in the farewell letter to her relatives were ‘Bratfish played the pipes wonderfully’) to the grave. Or, the entire edition of Countess Marie Larisch’s, who used to arrange the meetings between Rudolf and Baroness Vetsera (by the way, some of them secretly took place in still working Viennese inn called Gmoa Keller, Am Heumarkt), memoirs containing the ‘complete truth about Mayerling’ was purchased by the Emperor, what has reportedly cost him more than Vienna Ferris wheel.

Viennese newspapers proclaiming another version than heart attack as the only reason which has caused sudden death of the Crown Prince were under strict censorship or confiscated. And the name of Mary Vetsera altogether was taboo until the collapse of the Monarchy.

Consequently so many interpretations ever since were born. Maybe Rudolf shot Mary and then shot himself? Maybe the lovers shot each other? Maybe Mary was poisoned or took poison herself? Maybe she died during the abortion (there is the version that Baroness Vetsera was pregnant during Mayerling incident and possibly that fact was the reason of lovers’ decision to die together escaping the world where they cannot have a family)? Maybe the lovers became victims of political conspiracy?

G.Markus in his book ‘Crime at Mayerling. The Life and Death of Mary Vetsera’ claims that Mayerling crime was never seriously investigated, and the few investigations that were made were falsified and manipulated by the Royal House. The body of Mary Vetsera was buried as soon as possible, without judicial inquiry, and as secretly as possible, not even allowing her mother to participate. Only later the version that Rudolf shot Mary and then shot himself has appeared. In the times of Habsburgs Emperor Franz Joseph did everything in his power to get Church’s blessing for Rudolf in Imperial crypt Kapuzinergruft, which would have not been possible in case of convicting Crown Prince as perpetrator. For the same reason the special dispensation from the Vatican was obtained to declare Rudolf to have been ‘in condition of mental derangement’ while commiting a suicide.

One can also find different interpretations of the ending of fatal liaisons of the Crown Prince Rudolf and Baroness Mary Vetsera in various pieces of art. In the musical ‘Rudolf. The Mayerling Affair’ directed by David Leveaux in Vienna Raimund Theater as well as in the ballet ‘Mayerling’ in Vienna State Opera, both in the season of 2009, the last scene between the lovers in the bed of the hunting lodge could be observed by spectators only in a total dark or behind the folding screen, just with the clear sounds of two shots.

On the contrary, in the Terence Young’s movie (1968) ‘Mayerling’ the main characters, played by Omar Sharif and young Catherine Deneuve, were not left alone by camera till the very end. The film, English French production, maintains the legend of insuperably strong affection leading to death. At the end of the movie Rudolf shoots Mary Vetsera and after some time shoots himself still keeping her hand in his.

But the novel ‘The Habsburgs’ Tragedy’ written by Polish author Leo Belmonto (Leopold Blumental) suggests quite uncommon interpretation of the event by creating the portrait of Baroness Mary as smart, selfish and manipulating feelings of her beloved. In the last pages of the book, mistress of Rudolf, facing the growing indifference of the Crown Prince, decides to poison herself in the property of Rudolf and leaving the letter for him inviting to follow her steps knowing well enough that it would be the question of honour for the Emperor’s son.

Nevertheless some things are common in many pieces of art inspired by tragic life of the Crown Prince Rudolf. These are the drama of the relationship between Emperor as a father and Rudolf as a son, not only his successor, the need of mother, who was constantly away avoiding duties in palace, care, the unhappy marriage with Princess Stephanie of Belgium, frustration of his political objectives, at last his depression caused by hypersensitiveness, permanent headaches, insomnia and use of morphine together with alcohol. Maybe all of them were determinative and leading to suicide, maybe none. That’s why generalized words in lips of Mary in the musical ‘Rudolf. Mayerling Affair’ do sound convincingly: ‘It is often better to die at once, than to die a little every day’.

But most of the creators of the romantic interpretation of Mayerling event could be blamed by provoking ‘Mayerling fever’ as mentioned above. Because almost in none of them such facts as thirty illegitimate children of Crown Prince (according to the words of Rudolf’s grandson Prince Francis Joseph Windisch-Graetz), or Rudolf having gonorrehea and infecting his wife with this venereal disease, what led to her sterility and buried their hopes for masculine successor, or his affair with Mary’s mother Baroness Helene Vetsera, when Mary was only 6 years old, or the thing that Mary was not his great love were used. It is known, that even the night before Mayerling Crown Prince spent with his another mistress Mizzy Caspar. And even more – half a year before Mayerling he suggested Mizzy to shoot themselves, but Mizzy refused. As it is put in the book ‘Crime at Mayerling’, Rudolf was afraid of living alone and also afraid of dying alone, so maybe that’s how desire to die with another person appeared. Mary was the one who agreed with the insane plan…

It seems that all the mysteries of Mayerling incident cannot already be solved. Many witnesses are dead, many proofs destroyed, and the interpretation of the event as a story of tragic romance is too strong. Probably all the speculations about Mayerling, one of the most sensational chapters in the six hundred years history of the Habsburg empire, could come to an end only after exhumation of the Crown Prince. But this decision lies not with the Rudolf’s direct descendants, but with the head of the family Otto von Habsburg and with the Capuchin friars. All previous requests for exhumation have been refused, as journalist G. Markus states.

Unfortunately, for those who have so called ‘Mayerling syndrome’ forcing to believe in legend could be too dangerous. Just remember the curious case of the furniture dealer Helmut Flatzelsteiner from Linz. In 1991 he removed the remains of Mary Vetsera. In 1992 he came to the journalist of ‘Kronen Zeitung’ to sell the story and the skeleton… The remains of Mary Vetsera were reinterred in the grave in Heiligenkreuz in 1993 (and it is the second time after 1959, when the body was placed in a new coffin after the original one was disgraced by Soviet soldiers who were looking for jewelry).

According to G.Markus, who run the story about H.Flatzelsteiner and stolen remains of Mary Vetsera, Habsburgs family are making the same mistake as in 1889. Remaining silent allows the myth to survive, for it is only by withholding present evidence that new, fantastic versions can be generated.

That is why ‘Mayerling syndrome’ is still not curable.
…..

Vienos ir vieniečių kino vaidmenys



Tinklaraščių ir tinklalapių su kelionių po garsių juostų filmavimo vietas gidais gausa rodo, jog, regis, kinas ima diktuoti žaidimo taisykles ne tik tamsiose salėse, bet ir užvėrus jų duris, išsiruošus keliauti po pasaulį su karamele už skruosto. Žinoma, galbūt reikia būti šiek tiek išprotėjusiam, kad kine ieškotum mylimo miesto, o mieste – mylimo kino, tačiau atradimų džiaugsmas būna stulbinantis. Juk vietos, kuriose gimsta kinas, yra (arba tampa) ypatingomis. Pavyzdžiui, galima prisiminti Paryžių, kurį užplūdo „Da Vinči kodo“ žiūrovai arba Naująją Zelandiją, kurią „atrado“ „Žiedų valdovo“ gerbėjai, arba Kaliforniją, kurią naršyte naršo „Prieblandos“ sagos vampyrų įkvėptieji, ar, galiausiai, Havajus, kurių turizmo agentūros net sudarė populiaraus serialo „Dingę“ filmavimo lokacijų žemėlapius. Imperatoriškoji Austrijos sostinė Viena taip pat yra „gavusi“ nemažai kino vaidmenų, su kurių žymiausiais ir knieti supažindinti. Beje, pasirengti kino kelionei – daug smagiau, nei konspektuojant viduramžių bažnyčių ar pilių aprašymus. Tiesiog reikia būti atidesniam miestui, į kurį keliausite, kine. O kino siūlomas maršrutas dažnai būna tikrai netikėtas ir intriguojantis...

Meilės miesto Paryžiaus konkurentė

Galbūt Viena ir neturi tokio atpažįstamo simbolio kaip Eifelio bokšto smailė kino meilės miestu paverstame Paryžiuje, tačiau įsimylėjėlių vedle Austrijos sostinėje dažnai tampa romantinė juosta „Prieš saulėlydį“.

1996 m. režisieriaus Richardo Linklaterio sukurtame filme Ethano Hawke ir Julie Delpy vaidinami personažai atsitiktinai susipažįsta traukinyje, keliaujančiame iš Budapešto į Paryžių, ir nutaria praleisti kartu vieną parą tarpinėje stotelėje – Vienoje. Jų maršrutas po miestą, prasidedantis traukinių stotimi Westbahnhof, tampa ne tik pažintimi su Austrijos sostine, bet ir vienam su kitu, štai kodėl lengvai atpažįstami lankytini objektai juostoje įgyja tam tikrą simboliką. Šokis prie klouno Praterio parke ir pirmas bučinys apžvalgos rate, išgąsdintas kiškis bevardžių žmonių kapinėse (Friedhof des Namenlosen), pasak herojų, padarančiose didesnį įspūdį nei muziejai, būrėja, kavą mažiausioje Vienos kavinėje „Cleines Cafe“ gurkšnojantiems jaunuoliams primenanti, kad jie – tik žvaigždžių dulkės, žaidimas telefonu tradiciniuose kavos namuose „Cafe Sperl“, kadaise laikytais mėgstamiausia Adolfo Hitlerio kavine, pažintis su prie Dunojaus kanalo įsitaisiusiu poetu, priimančiu iššūkį sukurti eiles apie pieno kokteilį, galiausiai – pokalbis apie svajonių valandas ir artėjantį rytą, kai viskas „vėl virs moliūgais“ Albertinos muziejaus balkone, su herojų užnugaryje paslaptingai plieskiančiomis Operos teatro šviesomis.
Kelionės pabaiga – vėl Westbahnhof, su pažadu susitikti toje pačioje vietoje už metų. Deja, herojams buvo lemta susitikti daug vėliau, ir jau ne Vienoje...

Neužmirštamą meilės istoriją kine padėjo sukurti ir istoriškai realių asmenybių gyvenimas. Kiekvienais metais per Kalėdas austrai kaskart prisimena imperatorių Francą Jozefą I ir jo žmoną Elisabeth, švelniai vadinamą Sissi, žiūrėdami televizijos vis kartojamą 1955-1957 m. Ernsto Marischkos filmą „Sissi“ su žaviąja Romi Schneider. Romantinėje juostoje pasakojama apie Sissi pažintį su būsimuoju imperatoriumi, jos patekimą į rūmus, santykius su anyta. Filmas neabejotinai prisidėjo prie „Sissi kulto“ Austrijoje – muziejuose eksponuojamos jos suknelės, asmeniniai daiktai, kurti eilėraščiai (beje, Sissi muziejuje Hofburgo rūmuose rodomos ir filmo „Sissi“ ištraukos), gaminami suvenyrai su jos, pasileidusios žemę siekiančius plaukus, atvaizdu, tebegyvuoja legendos apie nelaimingą jos gyvenimą rūmuose. Nemažai filmo scenų buvo nufilmuotos Vienoje, pavyzdžiui, Schoenbrunno rūmuose, Habsburgų vasaros rezidencijoje, bei rūmų parke su stulbinančiais gėlių ornamentais, fontanais, medžių alėjomis ir tebeveikiančiu zoologijos sodu. Iškilminga Sissi vedybų su Francu Jozefu ceremonija nufilmuota Michaelerkirche, Vienos centre, prie pat Hofburgo rūmų.

Kiek kitokia Viena – ne tokia saldi ir ne tokia romantiška – keliose kino istorijose apie pavojingus ryšius. Pavyzdžiui, 1974 m. Lilianos Cavani filme „Naktinis portjė“ apie konclagerio kalinės atsidavimą jos buvusiam prižiūrėtojui. Į kino istoriją šis filmas įėjo kontraversišku jaunutės Charlottės Rampling vaidmeniu, ypač scena, kurioje iki pusės nuoga aktorė, užsidėjusi nacio kepurę, žaidžia su kelnių petnešomis ir dainuoja karininkams Marlene Dietrich dainą. Daugelis filmo scenų nufilmuotos Romoje, tačiau kelios – ir Vienoje, pavyzdžiui, Volksoperoje.
Vienos Koncertų rūmus (Konzerthaus) ir jų kaimynystėje esančią atvirą ledo areną (vasaromis virstančia kavine ant smėlio) galima lengvai atpažinti garsaus austrų režisieriaus Michaelio Hanekės, pernai gavusio Oskarą ir Auksinės palmės šakelę už „Baltą kaspiną“ filme „Pianistė“ pagal to paties pavadinimo austrės Nobelio premijos laureatės E.Jelinek romaną. Isabelle Huppert herojė juostoje – su motina tebegyvenanti vidutinio amžiaus muzikos mokytoja, išdrįstanti vienam savo mokiniui atverti užgniaužtą seksualumą, mazochistinius troškimus, maniakišką norą atsiduoti ir mylėti. M.Hanekės Viena – skaudžiai natūrali, pridengusi vienišumą abejingumu ir, žinoma, muzikali.

Sudarinėjant kino maršrutą po Vieną neįmanoma neįtraukti kelių stotelių sekant „Trečio žmogaus“ pėdsakais. „Trečias žmogus“ – žymiausias filmas, nufilmuotas pokarinėje Vienoje dar prieš 60 metų britų režisieriaus Carolo Reedo su garsiu to meto aktoriumi Orsonu Wellesu pagrindinėje, nuo teisingumo besislapstančio tipo, teišdrįstančio susitikti su savo draugu rašytoju, rolėje. Žinoma, tarp dviejų vyrų – ir moteris, iš dalies besiilginti savo pradingusio mylimojo, bet ir nepateisinanti jo piktų darbelių. Klasika tapusio ir geriausiu šimtmečio Anglijos filmu išrinkto filmo gidas, plačiai reklamuojamas vietos turistinių agentūrų, išsiraizgęs po visą miestą: nuo kanalizacijos požemių Esperantoplatz, kur buvo filmuojama finalinė gaudynių scena, iki tik vieną dieną per savaitę dirbančio „Trečio žmogaus“ muziejaus Pressgasse bei Burgkino teatro Ringstrasse, jau kelis dešimtmečius tebesukančio juodai baltą juostą apie po karo atsitiesiančią Vieną su imperatoriškos šlovės griuvėsiais.

Kino pagalba – žymiausių vieniečių pėdsakais

Kine - ne tik skirtingų laikotarpių Viena, bet ir garsiausi jos miestiečiai.
Gabalėlis imperatoriškosios Vienos įamžinta 2006 m. Sofijos Coppolos biografinėje juostoje „Marija Antuanetė“ pagal garsios Habsburgų dinastijos imperatorienės Marijos Terezos dukters, keturiolikos metų ištekintos už Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI, ir vėliau į istoriją įėjusios kaip pirma mirties bausme nubausta karalienė (1755-1793), istoriją. Didžioji filmo, laimėjusio Oskarą už geriausius kostiumus, dalis nufilmuota Prancūzijoje, tačiau keli kadrai – „austriški“, filmavimo kameros sukosi Belvederio rūmuose, rūmų parke. Juostoje įamžintas lengvabūdės, išlaidžios, jaunatviškos karalienės, suvaidintos Kirsten Dunst, portretas, skiriama nemažai dėmesio jos susirašinėjimui su motina dėl negalėjimo susilaukti palikuonių ir net septynerius metus atidėlioto seksualinio gyvenimo su vyru pradžios.

Žavinga, puošni, prabangi, kūrybinga, erotiška XIX a. pab.-XX a. pr. Viena –juostoje „Klimtas“ (rež. , 2006 m.) apie vieną žymiausių Austrijos dailininkų Gustavą Klimtą. Raulio Ruizo filme tik metaforiškai užsimenama apie Habsburgų monarchijos pabaigą, kuriamos ligoninėje gulinčiam tapytojui, kurį labai įtaigiai suvaidino Johnas Malkovichius, kylančios haliucinacijos, fantasmagorinė jo dirbtuvių atmosfera, pateikiami keli to meto parodų, draugystės su kitu žymiu tragiško likimo austrų dailininku Egonu Schiele (beje, sakoma, jog G.Klimtas tapė pasaulį gražesnį, nei jis yra, o jo kolega E.Schiele – bjauresnį nei iš tiesų), paslaptingų ryšių su moterimis, štrichai. Bohemišką filmo atmosferą padėjo perteikti ir filmavimai autentiškose lokacijose Vienoje, pavyzdžiui, XIX a. Ferstelio rūmuose įsikūrusioje kavinėje „Cafe Central“, kuri kadaise dėl lankytojų pomėgio sulošti šachmatų partiją gurkšnojant kavą net buvo vadinta „Šachmatų mokykla“ (sakoma, čia šachmatais pliekė ne tik žymūs to meto austrų rašytojai, bet ir L.Trockis su J.Stalinu), šimtametėje Vienos dailės akademijos, kadaise du kartus atmetusios Adolfo Hitlerio prašymą priimti studijuoti, studijoje Semmer Depot (Lehargasse) ar net Steinhofo (Baumgartner Hoehe) komplekse, apimančiame psichiatrijos ligoninę, socialinį medicininį centrą, neurologijos kliniką, vieną žymiausių pasaulyje art nouveau stiliaus Otto Wagnerio suprojektuotą bažnyčią ligoniams ir net teatrą.

Beje, G.Klimto, austrų simbolisto, Vienos Secesijos judėjimo, kuriam buvo ypač būdingas dekoratyvumas, ornamentika, stilizuoti augaliniai motyvai, pradininko darbai, kurių žymiausias – „auksinė“ drobė „Bučinys“, plačiai eksploatuojama turistinėse Vienos suvenyrų parduotuvėlėse, eksponuojami Aukštutiniuose Vienos Belvederio rūmuose, Leopoldo muziejuje ir įspūdingame Secesijos pastate su auksinių lauro lapų gaubliu ant stogo.

Žinoma, kino kūrėjai negalėjo aplenkti ir žymiausio austrų kompozitoriaus Wolfgango Amadėjaus Mocarto. 1756 m. gimęs Zalcburge Wolfgangas, sulaukęs 25 metų, persikėlė į Vieną. Suskaičiuota, jog čia dėl skolų, dažniausiai įgytų lošiant, jis pakeitė apie 14 adresų, iš kurių telikęs vienintelis – Domgasse 5 stovintis namas, vadinamas Mozarthaus, arba Figarohaus, nes čia gyvendamas kompozitorius sukūrė žymiąsias „Figaro vedybas“. Apie šį W.A.Mocarto gyvenimo laikotarpį ir susukta juosta „Amadeus“ (1984 m.). Joje režisierius Milosas Formanas labiausiai koncentravosi į dviejų vyrų kompozitorių – Mocarto ir Salieri – santykius, o jo sukurtas Mocarto įvaizdis sulaužė daugelį stereotipų. Pavyzdžiui, kompozitorius pavaizduotas kaip nepataisomas lėbautojas, mergišius, pinigų švaistūnas, lošėjas (net muziką kūrė ant biliardo stalo savo kambaryje), stokojantis skonio (vien ko verti jo rožiniai perukai!) ir gerų manierų. Tačiau, pastebima, jo juodraščiai – be menkiausių pataisymų, tarsi genialiąją muziką jis rašytų diktuojamą tiesiai iš dangaus.

Visgi pagrindinės filmo lokacijos – Čekijoje, net Vienos operos teatrą „suvaidino“ Nacionalinis teatras Prahoje. Pasak filmo kūrėjų, Prahoje dar buvo išlikusi XVIII a. dvasia, o Viena, Budapeštas ar Zalcburgas jau buvo pasikeitę, sukomercialėję (žinoma, nedera pamiršti fakto, kad pats M.Formanas kilęs iš Čekijos). Minėtas Mozarthaus, stovintis prie pat šv.Stepono katedros, irgi nebuvo įamžintas filmavimuose. Specialiai filmui, pripildytam Mocarto kurtos muzikos, buvo sukurtos kompozitoriaus gyvenamosios aplinkos dekoracijos, beje, gana kruopščiai atkartojančios realiąsias.

Režisierius nepagražino ir kompozitoriaus laidotuvių scenos. Išties, žinoma, kad W.A.Mocartas buvo palaidotas bendrame kape, visai neiškilmingai, jo palaikai apšlakstyti citrina ir suvynioti į maišą. Konkreti vieta, kur ilsisi žymiausio austro palaikai, net nėra žinoma, nors Vienoje yra net du Mocarto kapai – prašmatnus antkapis Centrinėse kapinėse Zentralfriedhof (Simmering Hauptstrasse) šalia Bethoveno, Šuberto ir Štrauso kapaviečių, ir jau uždarytose šv.Marko kapinėse St.Marxer Friedhof (Leberstrasse), kur tariamoje Mocarto palaidojimo vietoje (kapas Nr. 179) į kolonos nuolaužas remiasi liūdnas akmeninis angelas.

Beje, net yra išleistas turistinis Centrinių Vienos miestų kapinių vadovas su pažymėtais garsių žmonių kapais. Šalia kapinių veikia restoranas, o kapinės net turi savo medžiotojų, šaudančių vainikus griaužiančius kiškius, būrį.

Kitokia muzika skamba prieš trejus metus pristatytoje austrų režisieriaus Thomo Rotho biografinėje juostoje „Falco – velniai griebtų, mes vis dar gyvi“, skirtoje vieno žymiausių Austrijos dainininkų Johanno Hoelzelio, besivadinusio Falco, atminimui. Pirmuoju baltaodžiu reperiu vadiną atlikėją labiausiai išgarsino dainos „Der Kommissar“ ir „Rock Me Amadeus“. Pastarasis hitas (kurį sukurti, beje, įkvėpė minėtas M.Formano filmas), šturmavęs JAV topus, Falco pavertė vieninteliu atlikėju pasaulyje, kuriam tai pavyko padaryti dainuojant ne anglų, o vokiečių kalba. Filme gausu Falco kurtų dainų, jo gimtojo miesto – Vienos – vaizdų, teatralizuotų kadrų, kruopščiai atkuriama jo gyvenimo istorija iki pat paslaptingos mirties Dominikoje. Įdomu, kad daugelyje apklausų dėl žymiausios Vienos asmenybės vardo Falco stipriai lenkia S.Froidą ar kompozitorių J.Štrausą. Austrijos sostinėje viena gatvelė netoli Falco gimtų namų 22 rajone net pavadinta jo vardu – Falcogasse. Atlikėjo kapas vienu pirmų numerių nurodomas miesto Centrinių kapinių gide.

Pažintį su garsiausiais vieniečiais pratęs ir šiemet pasirodysianti Davido Cronenbergo juosta „Pavojingas metodas“ apie psichoanalizės pradininką Sigmundą Froidą. Šįsyk filmavimo komanda pasirinko realias lokacijas – Belvederio rūmų parką Vienoje, kavinę „Sperl“ bei išlikusius S.Froido namus adresu Berggasse 19. Bute, kuriame lankytojus kadaise (iki pabėgimo nuo nacių į Londoną 1938 m.) priiminėjo žymusis sapnų analitikas, įrengtas jo vardo muziejus, biblioteka, eksponuojamos asmeninės fotografijos, dalis antikvarinių statulėlių (jas S.Froidas vadino savo „senaisiais purvinaisiais dievukais“; antikvarinės vertybės buvo trečioji jo aistra po kelionių ir cigarų) kolekcijos. Galima apžiūrėti ir kambarį, kuriame trečiadieniais vykdavo pokalbių apie žmogaus pasąmonę vakarai. Beje, mokslininką Holivudo filme suvaidino Viggo Mortensenas, jo partnerė ekrane - Keira Knightley.

Iliuzijų Viena

Deja, tiesa ir ta, kad kinas, ruošiantis kino kelionei, gali ir suklaidinti bei apgauti.
Pavyzdžiui, surasti Vieną, pavaizduotą 2006 m. Neilo Burgerio sukurtame filme „Iliuzionistas“ taip pat neįmanoma, kaip pakartoti pagrindinio herojaus mago Eisenheimo (vaid. Edwardas Nortonas) triuką su per minutę publikos akivaizdoje scenoje iš sėklytės išauginamu apelsinmedžiu. Ir ne tik todėl, kad juostoje – XX a. pr. Viena, o todėl, kad Austrijos sostinę ekrane „suvaidino“...Čekija! Austrijos-Vengrijos kronprinco Leopoldo apartamentai, arklidės, akmenimis grįsti skersgatviai, pilys, parkai ir teatrai – visa tai tik kinematografo triukais paversta Viena. Ir iš dalies dėl to labai gaila, nes juostoje vaizduojama magiška iliuzionisto ir kunigaikštytės Sofijos meilės istorija galėtų drąsiai padėti Vienai konkuruoti su Paryžiumi dėl meilės miesto titulo.

Nepakankamai kine išnaudotas ir bestselerių autoriaus Johno Irvingo atsidavimas Vienai. 1963 m. praleidęs čia metus studijuodamas Europos studijų institute, JAV rašytojas vėliau Austrijos sostinei skyrė dėmesio veik kiekviename savo romane. O tikriausiai daugiausiai – knygoje „Niu Hampšyro viešbutis“, kurioje pasakojama apie amerikiečių šeimynėlę, atvažiavusią į Vieną padėti draugui Froidui (!) įsitvirtinti viešbučių versle, ir įsipainiojusioje į radikalių komunistų planus susprogdinti Vienos operos teatrą. „Vienos operos teatras – ne kas kitas, tik kraujas ir grietinėlė“, - austrų pasididžiavimą romane apibūdino J.Irvingas. Nors keliuose interviu jis pasakojo, kad niekada nebenorėtų sugrįžti į Vieną, miesto nuorodos jo romanuose tokios konkrečios, kad gali pasitarnauti neprastų maršrutų planavimui: Krugerstrasse, kurioje neva veikė Froido svečių namai, apgyvendinę prostitutes ir ... mešką (romanas „Niu Hampšyro viešbutis“), Schoenbrunno zoologijos sodas, iš kurio buvo išlaisvinti gyvūnai (romane „Išlaisvinti meškas“), begalė Vienos turistinių objektų (muziejai, Naschmarkt turgus, aikštės, kt.), galiausiai – Schwidgasse 15/2, kur ne tik „gyveno“ rašytoju ketinęs tapti Garpas romane „Pasaulis pagal Garpą“, bet ir kur studijuodamas buvo įsikūręs pats rašytojas. Pagal minėtą jo romaną „Niu Hampšyro viešbutis“ 1984 m. pastatytas filmas tuo pačiu pavadinimu su Judie Foster ir Nastassja Kinski, deja, Vieną „surado“ Kvebeke (Kanada).

Įdomus ir atvirkštinis variantas, kai kine Viena paverčiama kitu miestu. Pavyzdžiui, 1987 m. bondiados dalyje „The Living Daylights“(„Į dienos šviesą“) Viena su aiškiai atpažįstama Volksopera „suvaidino“ Bratislavą, o dramoje apie karo laikų agentus „Firefox“ su Clintu Eastwoodu pagrindiniame vaidmenyje – Maskvą.

Tokia galėtų būti kino kelionė po Vieną. Kiek ilgesnė apimtų didesnę Austrijos dalį: į kinematografo akį patekęs Zalcburgas („Muzikos garsai“), Hinterbruehle („Trys muškietininkai“), Mayerlinge („Mayerling“) ir kt.

Beje, Vienos Filmų komisija (Die Vienna Film Commission), atsakinga už paramą nacionaliniams, užsienio ar TV filmams, savo interneto svetainėje turi patalpinusi filmuką „Shot in Vienna“ („Nufilmuota Vienoje“). Vos penkias minutes trunkantis Vienos kadrų kaleidoskopas, sudarytas iš skirtingų filmų, įamžinusių Vieną kine, užburia miesto daugiaveidiškumu ir dinamika. Tikriausiai toks būdas – daug kartų efektyvesnis reklamuojant miestą, nei dažniausiai tuščiažodžiaujantys turistiniai gidai. Na, kaipgi nesusiviliojus pamatyti Hanekės ar Džeimso Bondo Vienos? Tad tikriausiai pabaigoje beliktų Vilniui palinkėti Vienos pavyzdžiu rimtai užsiimti savo kino dienoraščiu. Ir – smagių kino kelionių!

Austrijos šokių projekte - skandalas dėl dviejų vyrų poros



Nors šiemet jau septintą kartą Austrijos nacionalinės televizijos ORF rengiamas šokių projektas „Dancing Stars“ prasidės tik kovo mėnesį, tačiau jau dabar kaitina aistras.
Visuomenė neliko abejinga pranešimui, kad vienas iš populiariausio TV projekto dalyvių televizijos laidų vedėjas, aktorius, dainininkas Alfonsas Haideris ant parketo suksis su partneriu iš Vengrijos Balazsu Ekkeriu.
Burbulas sprogo, kai 61 m. aviakompanijos „Flyniki“ įkūrėjas ir buvęs garsus Formulės-1 lenktynininkas austras Niki Lauda ORF vadovui Alexanderiui Wrabetzui pasiūlė uždrausti homoseksualios orientacijos neslepiančiam A.Haideriui apskritai dalyvauti projekte.
„Aš nenoriu, kad mano vaikai matytų, kaip vyras šoka su vyru, nes jie gali kilti noras patiems pabandyti tai imituoti. Mūsų kultūroje vyras šoko su moterimi per amžius, tad ši tradicija neturėtų būti laužoma“, - įsitikinęs N.Lauda.
„Austrian times“ pranešė, kad nevyriausybinė organizacija, ginanti seksualinių mažumų teises, HOSI suskubo reaguoti į tokį pareiškimą. „Esame giliai nustebę ir šokiruoti dėl tokių išankstinių N. Lauda nuostatų dėl homoseksualų. Jis privalo atsiprašyti. Be to, jei N.Lauda taip įsitikinęs, kad vyrai nešoka su vyrais, tegu sudalyvauja kasmetiniame Vienos Vaivorykštės (Regenbogenball) festivalyje (kasmetinis Vaivorykštės festivalis, vykstantis Hofburgo rūmuose, laikomas tarptautiniu mažumu renginiu – aut.pastaba)“, - pakvietė HOSI vadovas Christian Hoegl.
Nors A.Haideris, pernai pats vedęs projektą „Dancing Stars“, atsisakė viešai komentuoti N.Laudos pastabą dėl jo ketinimo televizijos šokių projekte dalyvauti su vyru, jį palaikantys asmenys socialiniame tinkle „Facebook“ esančiame aviakompanijos „Flyniki“ tinklalapyje paliko komentarų apie homoseksualus ir retorinį klausimą, ar aviakompanija skraidina gėjus.
Tai paskatino N.Lauda išplatinti atsiprašymą, kuriame teigė, jog savo nuomonę apie du šokančius vyrus jis išsakė privataus pokalbio metu ir tikrai neketino įžeisti homoseksualių asmenų.
O ORF vadovas neslėpė, jog kilęs skandalas pateisino jo sprendimą leisti šokių projekte dalyvauti dviejų vyrų porai, juk laidai dar neprasidėjus ji jau pateko į svarbiausių šalies dienraščių pirmus puslapius.

šeštadienis, kovas 12

Paskutinio dūmo kaina Austrijoje




Turistai, kurie rinkdamiesi šalį atostogoms atsižvelgia ir į tai, ar galės keliaudami netrukdomi užtraukti dūmą, Austriją įtraukia į sąrašą vienu pirmųjų numerių. Šalis, viena iš vienuolikos Europos Sąjungos valstybių, kuriose rūkyti tik iš dalies draudžiama, vadinama rūkalių bei nikotino rojumi ir, vis dažniau, tabako kontrolės rezistencijos židiniu.

Nerūkymo įstatymas – kompromisų dūmuose

Šių metų liepos 1 dieną Leopoldas Hawelka kalendoriuje tikriausiai apsibraukė juoda spalva. Tai – pirma diena po daugiau nei pusės šimto metų, kai gerai žinomoje kavinukėje „Hawelka“, įsikūrusioje Dorotheergasse pačiame Vienos centre, virš laikraščiais nuklotų ir kavos puodeliais apstatytų staliukų nebekilo cigaretės dūmas.

Prieš pat Antrąjį Pasaulinį karą kavinės „Ludwig“ patalpose šeimininkauti pradėję Hawelkos suvokė, kad ilgainiui kultiniais virtę jų kavos namai, pervadinti jų pavarde (jais dabar jau rūpinasi Leopoldo sūnus ir anūkai), bus pirmas taikinys pusei tūkstančio patruliuoti pradėjusių vadinamųjų tabako šerifų (austr.k. – Raucher-Sheriff), mieste skrupulingai tikrinančių, ar laikomasi vidurvasarį įsigaliojusio naujojo Tabako kontrolės įstatymo (austr.k. – Tabakgesetz). Mat „Hawelka“ garsėja itin bohemiška aplinka, su, regis, niekada neišsisklaidančiu tirštų dūmų debesiu, kybančiu tiek virš austrišką vyną ragaujančių ūsuotų lankytojų, tiek virš vis dar pagal Lepoldo žmonos Josefinos receptą kiekvieną vakarą kepamo specialaus mielinio pyrago su marmeladu (austr.k. – Buchtel) skanaujančių čia užklydusių damų.

„Šis įstatymas – katastrofa. Jis mums reiškia mirtį“, - pyksta neseniai 90-metį atšventęs L.Hawelka, dar kartais pasirodantis kavinėje pasilabinti su nuolatiniais klientais. Retas jų nepapsi.

„Hawelkos“ mirtį jos įkūrėjas prognozuoja ne tik todėl, kad gali tekti užtrenkti duris užkietėjusiems rūkaliams, net jei jie čia ištikimai lankosi visą savo gyvenimą, bet ir todėl, kad įstatymo raidės laikymasis pareikalaus nemažai išlaidų.

78 kv.m. ploto „Hawelka“ pakliūna tarp Austrijos kavinių, įkliuvusių į nelemtus įstatymo spąstus.

Pagal naująjį Tabako kontrolės įstatymą, kavinės, barai, restoranai ir kitos maitinimo įstaigos, kurių plotas sudaro iki 50 kv.m., gali pačios nuspręsti, ar tapti nerūkymo zonomis, ar visgi likti skęstančiomis dūmuose. Austrijos Prekybos Rūmų WKO duomenimis, apie 30 tūkst., t.y. apie du trečdalius visų mažo ploto kavinių, nusprendė palikti ant stalų pelenines.

Didesnių nei 80 kv.m. įstaigų savininkai privalėjo įkurti ne mažesnes nei rūkantiems lankytojams skirtas patalpas nerūkantiems su sandariomis pertvaromis ir kokybiška ventiliacijos sistema.

Kavinės, kurių plotas didesnis nei 50 kv.m, tačiau mažesnis nei 80 kv.m iš karto suskubo ieškoti pagrindo įstatymo taikymo išimčiai motyvuojant kavinės architektūra, saugumu ar istorine verte, nes kiekvienos iš jų atveju atskirai bus sprendžiama dėl rūkymo draudimo patalpose.

Štai, minėtą kultinę kavinę „Hawelka“ ilgai nelaukęs užstojo konservatorių partijos atstovas Friedrichas Dahmas: „Kavos namai „Hawelka“ turi išskirtinę kultūrinę vertę. Tai – Falco (žymus austrų dainininkas, - aut.pastaba), Oskaro Wernerio bei Helmuto Qualtingerio (austrų aktoriai), Hanso Carlo Artmanno (austrų rašytojas, poetas) kavinė, tad ji turėtų būti paskelbta saugotinu vietos istorijos paminklu, kuriame negaliotų draudimas rūkyti“.

Nenuostabu, kad patiems valdžios atstovams padedant ieškoti įstatymo spragų išimtims daryti, žurnalistai spėjo netobulą įstatymą pakrikštyti „dokumentu su cigaretės pradegintomis skylėmis“, o sveikatos specialistai – „neveiksniu, nes draudimo įstatymas nieko iš esmės nedraudžia“. Ir iš dalies jie teisūs.

Liepos 1 d. įsigaliojusios naujovės – jau penkta Austrijos Tabako kontrolės įstatymo pataisa dar nuo 2005 m. Nors jau 2006 m. pataisomis reikalauta kavinėse, kurių plotas viršija 75 kv.m, įrengti atskiras patalpas nerūkantiems, kavinių savininkai vis rasdavo būdų apeiti taisykles ir derėtis su Vyriausybe. Žlugo ir 2007 m. bandyta įdiegti tvarka, kai kavinių savininkai savanorišku pagrindu paprašyti rezervuoti kavinėse nors 40 proc. vietų nerūkantiems. Tokį prašymą „išgirdo“ tik pusė kavinių ir restoranų verslo atstovų.

Naujosios Tabako įstatymo pataisos taip pat vertinamos kaip kompromisinės, Austrijos Vyriausybei stengiantis išlaviruoti tarp būtinybės įgyvendinti Europos Komisijos direktyvą ir patenkinti vietos tabako pramonės bei kavinių verslo, sveikatos, turizmo ir visuomenės interesus. Tačiau panašu, kad neliko patenkinta nei viena grupė.

Kone labiausiai įstatymas nepatinka kavinių savininkams. Jie nemano, kad Tabako kontrolės įstatymas bedantis, nes savo kailiu jau patyrė neigiamą jo įtaką verslui. Austrijos Prekybos Rūmų WKO duomenimis, dėl naujos tvarkos nuo 2005 m. užsidarė 200 kavinių, tebeveikiančios pranešinėja apie mąžtančią klientūrą.

Dažnai linksniuojamas pavyzdys – vyno parduotuvių, restoranų ir vyninių tinklas „Wine & Co“. Jis, priėmus Tabako kontrolės įstatymo pataisas, suskubo pasiskelbti nerūkymo zona. Tačiau po 9 mėnesių užfiksavus 15 proc. smukusius apyvartos rodiklius, draudimą skubiai atšaukė ir vyno mėgėjams vėl leido rūkyti.

Neapsisprendžianti Vyriausybė kelia verslininkų nepasitenkinimą ir dėl kitos priežasties. Panašu, kad dvejodama ir tebeeidama kompromisų keliu, ji padarė kavinių savininkams meškos paslaugą, nes net pasiryžę laikytis austriško Tabako kontrolės įstatymo reikalavimų verslininkai negali būti tikri, kad neilgai trukus Europos Komisija nesugriežtins rekomendacijų šalims narėms dėl tabako politikos (o taip, beje, gali atsitikti visai netrukus, nes, kaip šių metų rugsėjį panešė Europos informacijos centras, Europos Parlamento prašymu paskelbta Europos Komisijos iniciatyva peržiūrėti Tabako gaminių direktyvą (2001/37/EC) ir stiprinti priemones, kuriomis būtų didinamas informuotumas apie tabako vartojimo pavojus, didinama motyvacija mesti ar nepradėti rūkyti). Tai vėl pareikalautų iš jų papildomų lėšų.

Austrų įstatymo versija neįtinka ir Europai. Europos Komisija, kurios sąraše pagal tabako kontrolę ES šalyse Austrija, viena iš paskutinių priėmusi anti-rūkymo įstatymą, tebėra reitingų gale, tebeturi priežastį griežčiau stebėti ir net spausti Austriją dėl nepakankamų priemonių mažinti rūkymą.

Sveikatos specialistai kritikuoja Vyriausybę dėl pasyvios politikos, keliaklupsčiavimo prieš verslą ir turizmą bei rūkymo keliamos grėsmės visuomenės sveikatai neįvertinimo.

Visuomenę suskaldę ginčai dėl to, kieno teises reikia labiau ginti - rūkančių ar nerūkančių.

Pypkorių mūšis virtualioje erdvėje

Panašu, kad ietys dėl to, kieno teisės labiau pažeidžiamos, aktyviausiai kryžiuojamos internete.

Keturiasdešimtmetis austrų technikas Franzas Hubertas Doppelhoferis ir IT specialistas Geraldas Koeltringeris, jau kelis mėnesius savo įkurtoje svetainėje www.nichtraucheninlokalen.at ir socialiniame Facebook tinkle (čia jie turi jau nei daug, nei mažai – virš 100 tūkst. sekėjų) renkantys balsus peticijai dėl referendumo dėl rūkymo restoranuose ir kavinėse draudimo paskelbimo, turi herojų - rūkymo piratu (austr.k. – Rauch-Pirat) pramintą Sebastianą Frankenbergą.

28 m. vokiečio, priklausančio Ekologinei demokratų partijai OEDP, Facebooke surinktų 1,3 mln. balsų Bavarijos valdžia negalėjo ignoruoti ir surengė referendumą. Liepos mėnesį nuskambėjęs tautos balsas buvo vienareikšmis: 61 proc. už rūkymo uždraudimą restoranuose ir baruose, tad net artėjanti alaus šventė Oktoberfest netapo priežastimi neužklijuoti ant visų Vokietijos pietryčių žemės Bavarijos restoranų ir kavinių durų ženklo su raudoname apskritime perbraukta smilkstančia cigarete. Tabako kontrolės organizacijoms Vokietija, garsėjusi glaudžiais medijos ir politikos ryšiais su rūkymo lobistais, tapo pozityviu regioninės iniciatyvos pavyzdžiu, kurį jau suskubo kopijuoti tokios šalys kaip Austrija ir Šveicarija.

S.Frankenbergas, neatsisakęs padėti Austrijos anti-rūkymo iniciatoriams, kuriuos jau pasiskelbė palaikanti Austrijos žaliųjų partija Die Gruenen bei radikali dešinioji Austrijos Laisvės partija FPOE, neslepia ir dar ambicingesnių savo užmojų – socialinių tinklų pagalba siekti rūkymo draudimo visoje Vokietijoje.

Tuo tarpu Austrijos žiniasklaidos atstovai redakciniuose straipsniuose kreipiasi į cigarečių skylių pradegintais Tabako kontrolės įstatymais besidangstančius vietos politikus, įklimpusius kompromisuose tarp tabako pramonės atstovų, restoranų ir kavinių savininkų bei medikų ir visuomenės: „Mielas kancleri, mielas sveikatos ministre, na, duokite ir austrams galimybę referendume pasisakyti patiems, ar jie nori rūkymo draudimo ar rūkymo laisvės, nespręskite už juos!“.

Tačiau virtualioje erdvėje rūkymo piratų iniciatyvoms nenusileidžia ir cigarečių fanai. Internetinėje Austrijos judėjimo už rūkymą (vok. k. Oesterreichische Raucherbewegung) svetainėje skelbiama kova prieš „susidorojimo su rūkančiaisiais“ ES politiką, manipuliuojančią sveikatos duomenimis ir ekonominiais rodikliais. Skelbiama, kad šios privačios iniciatyvos tikslas - ginti rūkančiųjų ir visų demokratinėmis nuostatomis besivadovaujančių miestiečių teises. Beje, sąvoka „rūkantieji“ vėliau praplečiama ir svetainėje teigiama, kad siekiama ginti visas „ES fašistinės sveikatos politikos“ aukas, tokias kaip apkūnūs žmonės, vyno ir alaus mėgėjai, soliariumų lankytojai ir pan.

Pasisakantieji už rūkymą svetainėje renka balsus ir dėl galimybės rūkyti skrydžių metu.

Įdomu, kad Austrijos judėjimo už rūkymą svetainės įkūrėjams nesvetima nacių retorika: po juodai balta aktorės Marlene Dietrich nuotrauka cituojamas Trečiojo reicho propagandos lyderis Josephas Goebbelsas: „Vokietė moteris nerūko, ji augina vaikus“ (vok.k. „Die Deutsche Frau raucht nicht, sondern gebaert Kinder“).

Cigaretės žudo agresyviau nei karas keliuose

Viešas diskusijas ir aktyvų visuomenės dalyvavimą jose dėl rūkymo draudimo Austrijoje ypač paskatino liūdna šiemetė statistika: šalyje užfiksuotas didžiausias visame pasaulyje rūkančių jaunuolių rodiklis. Čia rūko 24 proc. penkiolikmečių vaikinų ir 30 proc. to paties amžiaus merginų. Iš jų 41 proc. – pastovūs rūkaliai, 8 proc. susigundo atsitiktine cigarete. Ir rūkančių paauglių rodiklis pastoviai auga jau nuo 1997 m. Be to, vis mažėja amžius jaunuolių, pirmąkart paskanaujančių dūmo – šiemet rūkyti bando sulaukę vos vienuolikos metų.

Šie duomenis Austrijos gydytojus privertė ne juokais sunerimti ir prabilti apie tiksinčią sveikatos bombą, nes kuo anksčiau pradedama rūkyti, tuo skaudesnių pasekmių sveikatai galima laukti.

„Pagal minėtus statistinius rodiklius, 20-50 m. amžiaus grupėje rūko net 60 proc. žmonių, o tai - 2,5 mln. austrų! Tai – pasaulio rekordas“, - liūdnai juokauja Horstas Olschewskis, Graco universiteto ligoninės Pulmonologijos skyriaus direktorius. Kartu su kitais plaučių ligų specialistais jis griežtai pasisako už visišką draudimą rūkyti valgymo įstaigose, kaltina pasyvią Vyriausybę, ragina ją imtis radikalesnių anti-rūkymo politikos veiksmų ir kelia idėją, kad tabako gamintojai turėtų skirti lėšų rūkymo sukeltų ligų gydymui.

Austrijoje, šalyje, kurioje, pasak Pasaulinės Sveikatos Organizacijos WHO teigimu, rūko 47 proc. gyventojų, prieš metus įvykdytos ir www.tobacco.org paskelbtos apklausos duomenimis, 63 proc. austrų yra patenkinti esama tvarka, ir tik mažoji dalis respondentų tikisi visiško rūkymo draudimo baruose ir restoranuose.

Teigiama, Austrijoje kasdien miršta nuo dviejų iki trijų žmonių dėl pasyvaus rūkymo, o pati šalis sveikatos specialistų dažnai pavadinama trečiojo pasaulio šalimi pagal nerūkančiųjų apsaugą. Menkas pavyzdys - netoli Vienos universiteto esančioje kavinėje prie įėjimo tebekaba užrašas: „Kavinėje rūkoma, įeidami patys prisiimate riziką“.

Beje, pagal šiuo metu galiojantį Tabako kontrolės įstatymą, su cigarete tabako šerifo sučiuptas kavinės svečias Vienoje (Austrijos žemėse baudų dydis varijuoja) turi mokėti iki 1 tūkst. EUR, nepaklusnios kavinės šeimininkas – iki 10 tūkst. EUR baudą.

Įdomu, kad vadinamieji tabako šerifai nusitaikė ir į Austrijos milijonierių Richardą Lugnerį, šiuo metu palaikantį ryšius su lietuvių kilmės Anastasia Sokol. Jiems užkliuvo prie pastarojo prekybos centre „Lugner City“ esančių rūkymo salonų kabančios savininko karikatūros su užrašu „Rūkyti yra smagu“.

Iškalbingas palyginimas: mėnraščio „Vienna Review“ duomenimis, 2007 m. nuo rūkymo sukeltų ligų mirė 14 tūkst. gyventojų iš visos 8,2 mln. didumo Austrijos populiacijos, kai keliuose autoįvykiai tais pačiais metais šalyje nusinešė 686 gyvybes.

Panašu, kad Austrijos keliuose su rūkymu kovojama kone aktyviau nei kavinėse ir baruose – čia rūkyti draudžiama keliaujant taksi! Pavyzdžiui, Štirijoje išsitraukti cigaretę taksi automobilyje draudžiama jau nuo 2007 m., Zalcburge – nuo 2008 m. Kol kas rūkyti keliaujant taksi galima tik Vienos, Tirolio ir Burgenlando žemėse.

***

Europos Komisija rūkymą traktuoja kaip „didžiausią išvengiamos mirties priežastį ES“.

Paskaičiuota, jog rūkymas kasmet nusineša 650 tūkst.gyvybių (t.y. visa Liuksemburgo ar Maltos populiacija) visoje ES. Iš jų 19 tūkst. niekada nėra rūkę, tačiau buvo apsupti dūmų namie arba darbovietėje.

Paskaičiuota, jog 27 ES valstybėse dėl šešių pagrindinių su rūkymu siejamų ligų (apatinių kvėpavimo takų infekcijų, pvz. bronchito; lėtinių obstrukcinių plaučių ligų, pvz. emfizemos; širdies-kraujagyslių ligų, pvz. insulto, infarkto; astmos, plaučių ir kt. organų vėžio) kenčia 14 mln. gyventojų.

2007 m. priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje dėl žaliosios knygos “Europa be tabako dūmų: politikos alternatyvos ES lygiu” šalių narių prašoma imtis priemonių, siekiant iki 2025 m. perpus sumažinti rūkančių jaunuolių skaičių.

Visapusiškus apsaugos nuo tabako dūmų įstatymus yra priėmusios 12 ES šalių narių, griežčiausius – Airija, Anglija ir Italija.

Europos informacijos centro duomenimis, tik už 20-30 metų bus galima įvertinti nerūkymo politikos priemonių veiksmingumą ES.

Belgų kovotojas už visišką draudimą rūkyti viešose vietose Baudoninas Hubauxas: „Ateities istorikai, kurie tyrinės XX amžių, labai nustebs dėl itin silpnos mūsų kovos su rūkymu. Jei mums taip ir nepasiseks sumažinti rūkymo, 1950-2050 m. cigaretės pražudys 520 mln. žmonių visame pasaulyje. O tai – 10 kartų daugiau nei žuvo Antrajame pasauliniame kare”.

ketvirtadienis, spalis 21

Po Austriją paskui kino juostos uodegą




Vienoje skanaujamas ne tik obuolių štrudelis, Alpių vynuogynų vynas ar karšto pieno puta užklota kava, bet ir kinas. Čia, regis, kiekviename kampelyje įsikūrę jaukūs kino teatrai, o vasaromis miestas pasipuošia lauko kino ekranais. Kiną čia galima žiūrėti ir parkuose, ir prie bažnyčių, ir ant stogo (vok.k. – Kino am Dach), o aplink Filmų muziejų ar Filmų archyvą, kuriame nebylūs filmai įgarsinami muzikantų, dažniausiai vinguriuoja kino gurmanų eilutės. Savaitgaliais kine prieš seansą galima pusryčiauti arba užsisakyti kino teatre ložę, kurioje tave aptarnaus padavėjas.

Kinas Vienoje gerbiamas ne mažiau, nei Viena kine. Austrų aktoriaus Christopho Waltzo (nusifilmavo Q.Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“) ir režisieriaus Michaelio Hanekės (filmai „Baltasis kaspinas“, „Smagūs žaidimėliai“) sėkmė praėjusių metų Auksinės Palmės šakelės Kanuose, Auksinių Gaublių bei Oskarų įteikimo ceremonijose pasufleravo maršrutą po Alpių šalį, vejantis kino juostos uodegą. Mat ne tik kinas myli Austriją, bet ir Austrija jį, turistų lankomose vietose būtinai pažymėdama, kokia čia kadaise traškėdama sukos kino juosta, kokio aktoriaus pavardė buvo išraityta ant šalia kameros stovėjusios kėdutės, koks režisierius išdidžiai sušukdavo „Cut!“. O jų, įamžinusių kinematografišką šalį kino istorijoje, buvo išties nemažai.

Muzikos garsai Zalsburgo kalnuose

Kai smulkutė trumpaplaukė iš visos širdies užtraukė „Kalnai yra gyvi“, regis, ją supusios Alpės išties atgijo ir ėmė linguoti į ritmą. Daugeliui aktorė Julie Adrews iki šiol tebėra vienuolė Marija, nors nuo jos pasirodymo miuzikle „Muzikos garsai“ jau praėjo 45 metai. Turistams, dalyvaujantiems „Muzikos garsų“ žygiuose Zalcburgo apylinkėse, kuriose vyko pagrindiniai filmavimai, gidai primena legendinėmis tapusias melodijas autentiškose vietose: padrąsinančią „I Have Confidence in Me“ Marija, pirmąkart traukdama į Trappų namus, dainuoja pasišokinėdama Zalsburgo gatvelėse. Pavėsinę, kurioje romantiškąją „I am Sixteen Going on Seventeen“ sudainuoja vyriausioji Trappo dukra Lieslė, įsimylėjusi laiškanešį, galima apžiūrėti Zalcburgo Hellbrunn rūmuose, o linksmąją „Do-re-mi“ Marija vaikus mokė Mirabell rūmų sode. Viena žymiausių dainų, kuria prasideda miuziklas, „The Hills Are Alive“ nufilmuota Salzkammergut ežerų rajone prie Fuschl ežero Alpių papėdėje.

Dar „Muzikos garsų“ maršrute – Mondsee esanti Šv.Michaelio bažnyčia, kurioje filmuotos sutuoktuvės, Leopoldskrono rūmai, kuriuose Trappų šeima filme gėrė rožinį limonadą, St.Wolfgang kaimelis, kurio geležinkelio stotis taip pat įamžinta juostoje.

Miuziklas „Muzikos garsai“, kurį režisavo Robertas Wise, o muziką sukūrė Richardas Rodgersas, pastatytas pagal bestseleriu tapusią austrų baronienės Marijos von Trapp atsiminimų knygą „Trappų šeimos dainininkų istorija“. Moters gyvenimą lengva atpažinti filme – ji gimė traukinyje iš Tirolio į Vieną, būdama septynerių tapo našlaite, baigusi koledžą Vienoje įstojo į Nonnbergo benediktinų vienuolyną Zalcburge, tačiau išsiųsta mokyti septynių našlio Georgo Ludwigo von Trappo vaikų 1927 m. tapo jo žmona. Naciams aneksavus Austriją šeima emigravo į JAV, kur ėmė sėkmingai koncertuoti pasivadinę „Trappų šeimos choras“.

Nors patys austrai nesikrausto iš proto dėl „Muzikos garsų“ ir juos erzina turistai, manantys, kad juostoje skambanti daina „Edelweiss“ yra nacionalinis Austrijos himnas, Zalzburge Marijos von Trapp pavardė skamba kone dažniau nei W.A.Mocarto, kuris šiame mieste gimęs.

Zalcburgo apylinkėse – ir kito žymaus filmo pėdsakai. Sniegu pabarstytų Alpių masyvo viršukalnių apsupta akmeninė XI a. Hohenwerfen tvirtovė šnipų filme “Where Eagles Dare” (vokiečiai vertė “Agentai miršta vieni”) tapo Schloss Adler, kurioje vyko pagrindinis veiksmas. 1968 m. filmuotoje juostoje Austrijos pilis buvo paversta Antrojo Pasaulinio karo nacių būstine, kurioje buvo įkalintas amerikiečių karys. Jį išvaduoti pasiųsta agentų grupė su aktoriais Richardu Burtonu ir Clintu Eastwoodu priešakyje.

Už 40 km nuo Zalcburgo esanti tvirtovė, į kurią kelia šiuolaikinis eskalatorius, o ne toks, kaip rodomas filme, šiandien turistus vilioja kasdien rengiamais ereliu šou, kurių metu susirinkusiems virš galvų ratus sukti paleidžiami karališkieji kalnų ereliai.

Trijų muškietininkų ola

Austrija keliskart buvo pakliuvusi ir į Walt Disney kompanijos akiratį.

Vienos miškuose suręsta romantiška imperatorienės Sissi medžioklės vila, vadinamoji Hermesvilla, 1963 m. tapo viena pagrindinių Walt Disney kompanijos filmo „Baltųjų eržilų stebuklas“ (rež. Arthuras Hilleris) filmavimo vietų. Juostoje pasakojama apie Vienos Ispaniškosios jojimo mokyklos žirgų – lipicų - evakuaciją Antrojo Pasaulinio karo metais, siekiant juos apsugoti nuo bombardavimų ir nacių, abejingų istorinei veislei.

Seniausioje pasaulyje Ispaniškoje jojimo mokykloje, įsikūrusioje Hofburgo rūmuose, ir dabar galima patekti į grynaveislių lipicų šou, kuriame žirgai demonstruoja klasikinio dresažo judesius. Perlo spalvos lipicais, kruopščiai vedamais Vienoje, šalis labai didžiuojasi ir laiko kone nacionaline vertybe. Žirgai buvo išvesti Austrijos-Vengrijos monarchų Habsburgų pareikalavimu kariniais tikslais XVI a. Iki pat 2005 m. lipicai vasaras praleisdavo imperatoriškose Hermesvilla arklidėse, kur ilsėdavosi nuo kasdienių treniruočių. Beje, tik prieš pora metų lipicus Ispaniškoje jojimo mokykloje leista dresuoti ir moterims.

O XIX a. pab. statytą romantizmo stiliaus Hermesvilla imperatorius Franzas Josephas I, pavadinęs ją svajonių vila, padovanojo žmonai Sissi, kad ši mažiau keliautų ir dažniau liktų Vienoje su juo. Vila, išpuošta žymių to meto dailininkų sienų ir lubų freskomis, buvo viena pirmųjų Vienos statinių, kuriame buvo įvestas telefono ryšys. Įdomu, jog būtent filmas „Baltųjų eržilų stebuklas“ atgaivino susidomėjimą apleista vila ir paskatino jos renovaciją. Galbūt todėl viloje, apsuptoje žaliuojančio parko, šalia puošnaus imperatorienės Sissi miegamojo, filmavimo grupės apsilankymą tebežymi atminimo lentelė.

Panaši įbesta ir į tik už keliolikos kilometrų nuo Vienos esančioje oloje su joje tyvuliuojančiu didžiausiu Europoje požeminiu ežeru (6200 kv.m ploto). Čia 1993 m. buvo sugužėjusi nemaža filmavimo komanda su tokiais aktoriais kaip Charlie Sheenas, Kiefer Sutherland, Chris O‘Donnell bei Tim Curry priešaky. Pastarojo vaidinamas kardinolas Rišeljė Stepheno Hereko režisuotojo juostoje „Trys muškietininkai“ pagal Aleksandro Diuma romaną jau pačioje pirmoje filmo scenoje paslaptingu laivu atplaukia minėtu ežeru į žiurkių knibždantį kalėjimą.

Laivą su išpjaustyta ilgaliežuvio drakono galva pirmgalyje galima apžiūrėti ir dabar. Seegrotte ežeras, esantis Hinterbruehle, kasmet sulaukia apie 200 tūkst. lankytojų, suintriguotų galimybe paplaukioti šachtoje, esančioje 60 metrų po žeme, kur net vasarą temperatūra nepakyla aukščiau 9 laipsnių.

XIX a, pabaigoje čia buvo kasamas raudonasis gipsas. 1912 m. dėl sprogimo į šachtą išsiliejo 20 mln. litrų vandens. Užtvindęs iškastas ertmes jis ir sudarė 14 metrų gylio požeminį ežerą, kuris viešai buvo atidarytas tik veik po dviejų dešimčių metų. Šachtoje galima apžiūrėti buvusių arklidžių patalpas, šachtininkų koplyčią ir net 1944 m. įkurtą lėktuvų gamyklą, kurioje daugiausia dirbo koncentracijų stovyklų kaliniai. Būtent čia buvo pagamintas pirmasis pasaulyje reaktyvinis lėktuvas He 162. Šachtoje eksponuojamas jo modelis.

Kitos bendro JAV, Didžiosios Britanijos ir Austrijos filmo lokacijos Alpių šalyje – Landsee pilis Burgenlande, Liechtensteino pilis bei, daugiausia, imperatoriškieji Hofburgo rūmai Vienoje.

Tad prie filmo populiarumo prisidėjo ne tik garsi specialiai „Trims muškietininkams“ sukurta Bryano Adamso, Rodo Stewarto ir Stingo daina „All for love“, bet ir Austrijos pilys bei paslaptinieji požemiai.

Alaus ir šokolado kvapas „Trečio žmogaus“ požemiuose

Vienos požemius labiausiai išgarsino klasika tapęs filmas „Trečias žmogus“. Juostoje pasakojama apie pokarinę Vieną, į kurią draugo Harry Lime (vaidina Orsonas Wellesas) aplankyti atvažiuoja amerikietis rašytojas Holly Martinsas (vaidina Josephas Cottenas). Deja, jis suspėja tik į draugo laidotuves. Tačiau vėliau rašytojas suuodžia, kad tariama žūtis draugui tėra priedanga nuo teisėsaugos, mat Harry Lime, pasirodo, suko tamsų nekokybiško penicilino, nuo kurio žuvo nemažai žmonių, biznį.

Anglų režisieriaus sero Carolo Reedo filmas „Trečias žmogus“ pagal Grahamo Greeno scenarijų ne tik skynė laurus Kanų kino festivalyje, Oskarų įteikimo ceremonijoje, bet ir buvo išrinktas geriausiu britų amžiaus filmu. Dėl žymaus aktoriaus O. Welleso, žinomo kaip „Pilietis Keinas“, bei unikalios Antono Karas citros muzikos, juosta tapo mitu. Filmas ne tik pateko į žymiausių pasaulio filmų šimtuką, bet ir laikomas autentiškiausiu pokarinės Vienos liudijimu, Šaltojo karo politikos mikrokosmosu. Tad jį sumaniai išnaudoja Vienos turizmo biurai, jau du dešimtmečius siūlydami maršrutą „Trečio žmogaus pėdsakais“.

Maršrutas raizgosi po visą Vieną: pro baroko stiliaus Pallavicini rūmus Josefsplatz, kur tariamai žuvo O.Welleso vaidinamas personažas Harry Lime, pro gigantišką apžvalgos ratą Praterio parke, kur Harry Lime atlieka savotišką išpažintį draugui, pro viešbutį „Sacher“, kuriame apsistojo rašytojas, ir kuriame iki šiol tebekabo O.Welleso nuotrauka su jo ranka išraityta padėka viešbučio barmenui už skaniausiai pasaulyje sumaišytą Kruvinąją Meri, pro Karls aikštę, kur Harry pašaunamas policininkų... Savarankiškiems turistams – visuose Vienos knygynuose pūpsantys „Trečio žmogaus“ albumai su kruopščiais filmavimo vietų aprašymais ir fotografijomis.

Turistams siūloma užsukti ir į tik šeštadieniais duris atveriantį „Trečiojo žmogaus muziejų“ (Pressgasse), talpinantį medžiagą apie filmą bei besididžiuojantį istoriniu eksponatu – originalia citra, kuria skambindamas A. Karas Londone irašė filmo garso takelį.

Minėto maršruto kulminacija - Esperanto aikštėje netoli Karlskirche esantis nusileidimas į Austrijos sostinės kanalizacijos požemius, kuriais filme mėgino pasprukti O.Welleso personažas. Beje, sakoma, aktorius jautė tokią stiprią fobiją požemių žiurkėms ir galimam infekcijos užkratui, kad atsisakė filmuotis po žeme. Kvapą gniaužiančiose gaudynėse su policija dalyvavo jo dubleris.

Praėjusiais metais austrai iškilmingai pažymėjo 60-metį, praėjusį nuo šio filmo premjeros – išleido šventinį pašto ženklą, surengė dokumentinio filmo apie „Trečio žmogaus“ kūrimą peržiūrą. Tūkstančiams juostos gerbėjų ši proga pasitarnavo nauju akstinu lįsti į Vienos kanalizaciją, kad savo akimis pamatytų vietą, kur buvo nufilmuotos kone įspūdingiausios filmo scenos.

Dabar čia surengiama Vienos kanalizacijos sistemos prezentacija, trumpa ekskursija ir virš srutų srauto iškeltame ekrane prasukami įsimintini „Trečio žmogaus“ kadrai. Matydamas dažniau į po kojomis plaukiančias vieniečių fekalijas, o ne į ekraną įsmeigtas turistų akis, gidas atkreipia dėmesį, kad peržiūra vyksta ties nešvarumų, atitekančių iš Ottakringo rajono, kuriame veikia alaus ir vaflių gamyklos: „Todėl turėtumėte jausti mielių ir šokolado aromatą, ar ne?“.

Su „Trečio žmogaus“ istorija galima susipažinti mažame Vienos kino teatre (beje, pardavinėjančiame Harry Lime marškinėlius) „Burgkino“ (Ringstrasse), kuriame kiekvieną savaitę jau nuo 1980 m. ima suktis daugiau kaip pusės amžiaus senumo juosta ir pasigirsta unikalūs citros garsai.

Meilė ir mirtis Austrijoje

Alpių saugoma šalis, išvagota vynuogynų ir abrikosų giraičių, su virš jų kybančiais galybės be perstojo mosuojančių vėjo jėgainių suplaktais debesimis, su grindiniu kauksinčiais fiakrais siaurose gatvelėse, kuriose dar neišsivadėjusi iš vakaro gerto vietinio vyno rūgštelė, įkvepia ir meilės istorijas kine. Viena žymiausių šiuolaikinės meilės istorijų, nufilmuota Vienoje, - JAV režisieriaus Richardo Linklaterio 1995 m. juostoje „Prieš saulėtekį“. Atsitiktinai traukinyje susitikę Julie Delpy ir Ethano Hawke herojai klaidžiodami po Vieną, bandydami pažinti miestą, pažįsta vienas kitą. Jie aplanko karuseles Praterio parke, bevardžių žmonių kapines (vok.k. – Friedhof der Namenlosen) Simmeringe, Operos teatrą bei mažiausią Vienos kavinę „Cleines Cafe“ Franziskaner aikštėje. Vienam iš personažų išsprūdęs palyginimas „Viena yra kaip Paryžius, tik be paryžiečių“ bei romantiškos porelės susitarimas susitikti toje pačioje vietoje po metų skamba kaip pažadas Vienai bandyti paversti ją tokiu pat meilės miestu kaip Paryžius ar Roma.

Visgi istoriškai realios imperatoriškosios Austrijos monarchų aistros inspiravo daugiau romantinių kino scenarijų. Jos savaime padiktuodavo ir autentiškas lokacijas filmavimams. Vargu, ar kur kitur, jei ne imperatoriškuoju palikimu besididžiuojančioje Austrijoje, būtų galima įtaigiau nufilmuoti garsiosios Sissi ar jos sūnaus Rudolfo nelaimingas meilės istorijas...

Imperatorienės Elisabeth iš Bavarijos, švelniai vadinamos Sissi, gyvenimas Austrijoje seniai apipinta mitais ir legendomis. Dar būdama šešiolikos ji tapo Franzo Josepho I žmona, o kartu – Austrijos imperatoriene ir Vengrijos karaliene. Tačiau imperatorienės pareigos jai buvo našta. Net pagimdžiusi dvi dukras ir sūnų, Sissi troško ištrūkti iš rūmų aplinkos, daug keliavo, maniakiškai rūpinosi savo grožiu, kūrė eiles. Imperatorienės likimas tragiškas – šešiasdešimtmetę ją nudūrė anarchistas Ženevoje.

Sissi pėdsakai Vienoje – visame didingame Hofburgo komplekse, kuriame įrengtas atskiras Sissi muziejus su jos suknelėmis, asmeniniais daiktais, eilėraščiais, Schonbruenno rūmuose, medžioklės viloje Hermesvilla. Natūralu, kad nelaimingos imperatorienės istorija žadino ir kino kūrėjų fantaziją. Austrijoje per kiekvienas Kalėdas rodoma 1955-1957 m. Ernsto Marischkos sukurta trilogija “Sissi”, kur gražiąją Elisabeth nepamirštamai įkūnijo Vienoje gimusi septyniolikmetė Romy Schneider (angliakalbei rinkai režisierius 1962 m. iš trijų filmo dalių sukonstravo vieną ir pavadino „Sissi. Forever My Love“). Nors vaidmuo aktorei atnešė šlovę visame pasaulyje, tačiau galiausiai ji, bėgdama nuo Sissi šešėlio, persikėlė į Paryžių.

Romantiškoje ir kiek naivioje juostoje (pavyzdžiui, pagal ją Sissi su imperatoriumi susipažįsta taip stipriai mojuodama meškere, kad kabliukas įstringa į pro šalį karieta dardėjusio Franzo Josepho I antpetį) E.Marischka labiausiai akcentuoja itin šaltus Sissi ir jos anytos, Franzo Josepho I motinos, santykius. Režisieriaus manymu, būtent tai apkartino jaunosios imperatorienės gyvenimą rūmuose ir net santykius su vyru.

Nors filme galima atpažinti imperatoriškuosius Vienos rūmus, filmavimo grupei filmuoti jų viduje nebuvo leista, tad filmavimai vyko Vienos Rosenhuegel studijose naudojant originalius imperatoriškuosius baldus ir interjero detales. Visus juos maloniai paskolino Vienos Baldų muziejus (vok.k. – Hofmobiliendepot). Mat paskelbus Austriją Respublika visų Habsburgų rezidencijų baldai pateko į didžiules muziejaus saugyklas. Dar ir dabar Baldų muziejuje Andreasgasse galima praeiti įrengtu Sissi taku, kuris veda pro baldus, „dalyvavusius filmavime“. Visi jie apšviesti kino lempomis, sukomponuoti su kino fotografijomis, filmą rodančiais ekranais bei aprašais.

„Sissi“ filmavimai vyko ne tik Vienoje, bet ir Aukštutinėje Austrijoje, Duršteine prie Dunojaus, Insbruke (Tirolyje), Zalcburge. Beje, Sissi ir Franzo Josepho I vedybos buvo nufilmuotos Vienoje esančioje Šv.Michaelio bažnyčioje, nors tikroji ceremonija vyko Augustinenkirche, esančioje visai netoli minėtosios.

Kine galima susipažinti ir su vienintelio Austrijos imperatoriaus Franzo Josepfo I ir jo žmonos Sissi sūnaus kronprinco Rudolfo likimu. Mažytis Mayerlingo kaimelis Žemutinėje Austrijoje už kiek daugiau nei 20 km nuo Vienos tikriausiai mažai kam būtų žinomas, jei ne jame 1886 m. žiemą nutikęs įvykis. Čia buvusioje imperatorių medžioklės viloje rasti nusižudžiusio kronprinco ir jo meilužės septyniolikmetės Mary Vetseros, pasakojama, nėščios, kūnai... Manoma, kad jie nusižudė Franzui Josephui nedavus leidimo panaikinti Rudolfo ir princesės Stephanie santuokos. Mary Vetsera buvo palaidota slapčia (jos kapą dabar galima aplankyti Heiligenkreuze), o kronprincas, Vatikanui atlikus tyrimą ir nustačius, kad jis veikė aptemus sąmonei, - imperatoriškoje kriptoje Vienoje.

Nelaimės vietoje Mayerlinge imperatoriaus įsakymu vėliau buvo pastatyta bažnyčia, kurią ir dabar prižiūri karmelitų vienuolės, o kiekvieną dieną po bažnyčios skliautais tebeskamba maldos už imperatoriaus sūnaus Rudolfo sielą. Ten, kur stovėjo lova (ją, beje, taip pat galima apžiūrėti Vienos Baldų muziejuje), kurioje buvo aptikti įsimylėjelių kūnai, dabar stovi pagrindinis bažnyčios altorius.

Ši šiurpi istorija, taip iki galo ir neišaiškinta (sakoma, imperatoriškoji šeima ir nenorėjusi leisti, kad išaiškėtų tiesa), tapo pagrindu daugeliui knygų, operų, spektaklių ir filmų, iš kurių vienas žinomiausių – „Mayerling“, sukurtas 1968 m. Bendroje Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos juostoje, režisuotoje Terenco Youngo, kronprincą suvaidino Omaras Sharifas, o jo širdies damą – jaunutė Catherine Deneuve. Filmas, be abejo, filmuotas Vienos Helden aikštėje prie Hofburgo rūmų, imperatorių vasaros rezidencijoje Schonbruenne ir Ispaniškoje jojimo mokykloje. Filme vystoma versija, kad kronprincas nužudė mylimąją ir, palaikęs kelias valandas jos ranką, paleido šūvį sau į smilkinį. Paliktame laiške žmonai jis rašė: „Mirtį pasitinku būdamas ramus. Tai – vienintelis būdas išsaugoti gerą mūsų šeimos vardą“.

Komisaro Rekso ir Terminatoriaus šalis

Šiuo metu Austrijos sostinę Vieną kine kone labiausiai garsina ... šuo! Vokiečių aviganis Reksas, padedantis Vienos policijos mogžudysčių skyriaus detektyvams, populiarus jau nuo 1994 m., kai pradėtas rodyti bendras vokiečių ir austrų televizijos serialas „Komisaras Reksas“. Deja, turistiniai maršrutai komisaro Rekso pėdomis gidų dar nerengiami, tad pažįstantiems Vieną belieka spėlioti, kokias imperatoriškosios sostinės vietas gali atpažinti televizijos ekrane. O kad Reksas turi daug gerbėju Lietuvoje, įrodo ir jo „draugai“ socialiniame tinkle Facebook, ir įkurta internetinė svetainė, ir net fano rašomas tinklaraštis.

Dar daugiau gerbėjų tiek Austrijoje, tiek visame pasaulyje turi dabartinis Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Swarzeneggeris, kurį sarkastiškoje juostoje „Bruno“ aktorius Sacha Baronas Cohenas, vaidinęs homoseksualų Austrijos TV stilistą, pavadino ne mažiau žymiu austru nei Adolfas Hitleris.
„Terminatoriaus“ žvaigždė išties 1947 m. gimė Austrijos Thal kaimelyje, esančiame netoli Austrijos žemės Štirijos sostinės Graco. Čia jis, pakrikštytas Arnoldu Aloyzu, lankė mokyklą, su religingais tėvais kiekvieną sekmadienį pėdindavo į bažnyčią, čia penkiolikmetis metė futbolo treniruotes ir pradėjo kilnoti svarmenis, tarnavo Austrijos kariuomenėje, ir tik vėliau, sulaukęs dvidešimties, patraukė į Holivudą. 1970 m. jis jau pasirodė juostoje „Herkulis Niujorke“, tačiau šnekėjo angliškai su tokiu stipriu akcentu, kad jo dialogo eilutės buvo įgarsintos kitų.
Šią vasarą Austrijoje, prižiūrint buvusiam Arnoldo klasiokui ir buvusiam miestelio merui Peteriui Urdlui, planuojama atidaryti žymiausio kraštiečio muziejų namelyje, kuriame gimė būsimas Misteris Pasaulis.
Muziejaus atidarymas 201 kv.m ploto name su vaizdu į Plabutscho kalną, planuojamas 2010 m. liepos 30 d., per 63-iąjį A.Schwarzeneggerio gimtadienį. Kartu puoselėjamos viltys atidarymo iškilmėse sulaukti pačios įžymybės. Mat po motinos Aurelijos mirties 1998 m., A.Schwarzeneggeris, emigravęs į JAV dar 1968 m., tapo retas svečias gimtinėje. O ir pasirodo čia dažniausiai derindamas darbo reikalus su susitikimais su draugais, su kuriais dažnai patraukia į restoraną sukirsti Vienos šnicelio.
Ankstesnis austrų mėginimas išgarsėti Štirijos ąžuolo pravardę turinčio A.Schwarzeneggerio muziejumi baigėsi nesėkme. 1997 m. Grace, kuriame kadaise dabartinis Kalifornijos gubernatorius lankė mokyklą, 50-ojo A.Schwarzeneggerio gimtadienio proga atidarytas muziejus su asmeninėmis Konano vaidmeniu kine išgarsėjusio kultūristo nuotraukomis bei pirmaisiais jo treniruokliais teveikė iki 2005 m. Muziejų prislėgė finansinės skolos ir vargino dažni įsilaužimai. Nors muziejaus įkūrėjai bandė prašyti paramos paties A.Schwarzeneggerio, tačiau liko neišgirsti.
Muziejus buvo Graco fitneso centro dalis, todėl lankytojai jame galėjo užsisakyti treniruotę bei gauti sveikatai naudingą kokteilį. Fitneso centras veikė prie pat Graco futbolo stadiono, tuo metu taip pat vadinto A.Schwarzeneggerio vardu. 1997 m. atidarytas 15 tūkst. žiūrovų talpinantis stadionas buvo pervadintas “UPC Arena” prieš ketverius metus, kai austrus papiktino Kalifornijos gubernatoriaus sprendimas nesuteikti malonės mirties bausme nuteistam kaliniui.
Stanley Tookie Williams, gatvės gaujos narys, apkaltintas keturiomis žmogžudystėmis, sulaukė daugelio žmonių užuojautos visame pasaulyje, kai kalėjime parašė kelias knygas prieš smurtą, gaujų kovas ir net penkis kartus buvo nominuotas Nobelio taikos prizui. Nepaisant to, mirties bausmė jam nebuvo atšaukta ir įvykdyta 2005 m.
Šis A.Schwarzeneggerio sprendimas sukėlė grupės austrų aktyvistų, kovojančių dėl mirties bausmės panaikinimo, pasipiktinimą ir šie pareikalavo miesto valdžios pakeisti stadiono pavadinimą. Kilus debatams, Graco miesto taryba gavo paties A.Schwarzeneggerio laišką, kuriame buvo pareikšta, jog miestui atimama teisė naudotis Kalifornijos gubernatoriaus vardu reklamuojant Gracą.
Paštu A.Schwarzeneggeris grąžino ir Garbės žiedą, kurį jam įteikė miesto valdžia, paskelbusi jį Graco garbės piliečiu. Nors miesto taryba tikisi, kad dar pasitaikys proga žiedą žymiausiam Graco piliečiui grąžinti, panašu, kad sprendimas antrą A.Schwarzeneggerio muziejų įkurti ne Grace, o Thal kaimelyje, atskleidžia, kad tarp miesto ir dabartinio Kalifornijos gubernatoriaus nusidriekęs šešėlis nesumažėjo.

Į Austriją koją buvo įkėlęs ir kitas kino herojus – Džeimsas Bondas. Naujausioje sagos dalyje „Paguodos kvantas“ Danielio Craigo vaidinamas agentas 007 susekė tamsiąją organizaciją su Mathiew Amalrico vaidinamu personažu žiūrinčią opera „Tosca“. Ši scena nufilmuota Bregenze, netoli ežero Constance Austrijoje, kur įrengta didžiausia pasaulyje scena ant vandens.

Tačiau tai buvo ne vienintelis Džeimso Bondo apsilankymas Austrijoje. Dar 1987 m. filme „The Living Daylights“ agento 007, kurį tuo metu vaidino Timothy Daltonas, keliai suko pro Volksoperą Vienoje, Praterio parką bei Schoenbrunno rūmus, kuriuose jis su savo dama (vaidino Maryam d’Abo) pradardėjo arklių traukiama karieta. O saldainių parduotuvėje Waehringer gatvėje ir dabar galima aptikti kadaise čia besifilmavusio Džeimso Bondo nuotraukas.

Ir tai – tik dalis kino stotelių Vienoje. Ne mažiau įdomų maršrutą padiktuotų ir austrų režisierių filmai. Tačiau tai – kitoms kelionėms.

trečiadienis, liepa 21

Vienos Gyvenimo pokyliui – perkūno grūmojimai


Mažiausiai vienas žmogus trynė rankomis iš džiaugsmo, kai šeštadienį vos įpusėjusi buvo nutraukta iškilminga Gyvenimo pokylio (Life Ball) atidarymo programa prie Vienos Rotušės ir tiesioginė jos televizijos transliacija pratrūkus liūčiai, žaibams ir griaustiniui. Jis – keistas vienišius, prieš Austrijos Parlamento rūmuose paakarieniavusių ir į Rotušę traukiančių garbės svečių, tarp jų ir buvusio JAV prezidento Billo Clintono, akis kantriai laikęs plakatą su ranka raitytu vieninteliu klausimu: „Kodėl švenčiate Blogį?“

Visgi kitiems gyventojams toks klausimas nekilo, todėl liepos 17-os vakarą vieniečiai ir miesto svečiai gausiai susirinko šalia pagrindinio miesto bulvaro Ringstrasse pasižiūrėti ekstravagantiškų pokylio dalyvių kostiumų ir teatrališko grimo. Šiemetinio, 18-ojo Gyvenimo pokylio tema – Žemė, todėl niekas nesistebėjo gatvėje prasilenkęs su mitologinėmis miško būtybėmis, augalų motyvais pasidabinusiais persirengėlėliais, transvestitais ar visą kūną dažais padengusiais nuogaliais, pavyzdžiui, mėlynaisias populiaraus filmo „Avatar“ herojais virtusia porele ar bronzinį Gundymo medį įkūnijančiu jaunuoliu, su aplink klubus apsivijusiu žalčiu.

Tarp jų gana kukliai ant raudono kilimo sukiojosi ir Holivudo aktoriai Rebeca Romijn, Jerry O‘Connell, daininkės Susan Vega, Aura Dione, Patti LaBelle, tenisininkas Borisas Beckeris, atidarymo koncerte dainavusi Whoopi Goldberg, burleskos šokėja Dita von Teese, modeliai, vietos politikai. Pokylyje linksminosi ir viščiuko kostiumu pasidabinęs austrų milijonierius Richardas Lugneris su keliskart jaunesne lietuvių kilmės drauge Anastasia Sokol.

Deja, prapliupęs lietus privertė įžymybes susisiausti į rožinius lietpalčius, o galiausiai, atsukant nugarą dizainerių Calvino Kleino, Diane von Furstenberg ir Kennetho Cole surengtam madų šou scenoje, slėptis už Rotušės skliautų.

ORF, tiesiogiai transliavusi renginį, turėjo atsisveikinti su daugmaž 40 tūkst. žiūrovų, o pokylio organizatoriai – su jų SMS žinutėmis, kuriomis buvo galima paaukoti pinigų labdarai.

Šiemet pirmą kartą prašmatniausiu Vienos pokyliu laikomas renginys peržengė gotikinės XIX a. Austrijos sostinės rotušės sienas ir okupavo kaimyninį Burgtheater, kuriame buvo surengtas Raudonojo Kaspino pobūvis, bei Parlamento rūmus, juose vykusios iškilmingos labdaros vakarienės proga padabintus milžinišku raudonu kaspinu.

Sukryžiuotus raudonus kaspinėlius, kovos su AIDS ir solidarumo su užsikrėtusiais ŽIV ar sergančiaisiais simbolį, segėjo beveik visi renginio dalyviai, nes Vienos Gyvenimo pokyliu tradiciškai atidaroma grandiozinė tarptautinė AIDS konferencija. Vien šiemet joje, vyksiančioje iki liepos 23 d., laukiama ketvirčio milijono dalyvių bei žiniasklaidos atstovų. Tarp dalyvaujančių ekspertų – B.Clintonas, B.Gatesas, Norvegijos princesė Mette-Marit, B.Obamos sesuo Auma Obama, dirbanti su AIDS projektais Kenijoje, kt.

Konferencijos, skiriančios didžiulį dėmesį kovai su AIDS, prevencijai ir gydymui, šūkis – „Teisės čia ir dabar“ (angl.l. - „Rights here, Right now“). Juo siekiama pabrėžti, kad visi turi teisę į medicininę priežiūrą, o infekuotųjų nevalia diskriminuoti.

Šiemet konferencijoje ypatingas dėmesys skiriamas Rytų Europai ir Centrinei Azijai, kur šiuo metu fiksuojamas itin spartus infekcijos plitimas. Vien Ukrainoje skaičiuojama 440 tūkst. užsikrėtusių ŽIV virusu, iš jų – beveik pusė moterų.
Būtent ukrainiečių organizacijai šiemetinio Gyvenimo pokylio metu įteiktas tradicinis apdovanojimas - Krištolinis Vilties Rutulys ir 100 tūkst. EUR kaip aktyviausiai kovojančiai su AIDS.

Vienos Gyvenimo pokylis laikomas vienu didžiausiu ir unikaliausių AIDS labdaros renginių, besistengiantis nuo pat 1993 m. išgydyti visuomenę nuo visų tabu, susijusių su mirtinu virusu. Tarptautinio dėmesio, kurį užtikrina kviestinės žvaigždės, siekiama norint dar kartą pabrėžti AIDS grėsmę ir tai, kad liga gali paliesti kiekvieną, nepriklausomai nuo jo lyties, amžiaus, socialinės padėties ar seksualinės orientacijos.

www.austriantimes.at duomenimis, pernai Gyvenimo pokylio metu surinkta 1,5 mln. eurų AIDS iniciatyvoms paremti.

Pokylį organizuoja Gery Keszlerio ir Torgomo Petrosiano įkurta nepelno siekianti organizacija „AIDS LIFE“.

Kol Vienoje vyks AIDS konferencija, mieste rengiamos teminės meno instaliacijos, organizuojamos filmų peržiūros, antradienį kelių dešimčių tūkstančių dalyvių laukiama Žmogaus teisių marše, kurį užbaigs žmogaus teisių aktyvistės Annie Lennox koncertas prie imperatoriškųjų Hofburgo rūmų, į Belvederio rūmų sodus visi kviečiami bučiuotis stovint raudono kaspino formos aptvare, taip išreiškiant solidarumą su infekuotaisiais.

Gyvenimo pokyliu baigiasi Vienos pokylių sezonas, kiekvienais metais prasidedantis dar lapkričio mėnesį.