trečiadienis, gruodžio 30

Po kavos pupelėmis grįstą Vieną


Vienoje pasakoje į mišką vedami vaikai trupino paskui save duoną, kad taip pažymėtų taką į namus ir vėliau galėtų grįžti. O po Austrijos sostinę vingiuoja kelias, nubarstytas kavos pupelėmis. Juo žengiant teks aplenkti Augustinenkirche su saugomomis 54 Habsburgų monarchų širdimis, žymiąją Stephans katedrą su mistiniu Nukryžiuotuoju, kuriam, tikima, tebeauga barzda, Figarohaus - V.A.Mocarto namus, - kuriuos kompozitorius prarado negalėdamas atsitraukti nuo pragaištingo kortavimo staliuko, arkliais kinkytų karietų apsuptą imperatorišką Schonbrunn parką, simfoninio orkestro garsų prisigėrusias Operos teatro sienas, spalvotąjį Hunderwasser statinį, suręstą be jokių tiesių linijų, ar kitus ryškiausius Vienos turistinius objektus, tačiau visos kelionės metu lydės nepakartojamas kavos dvelksmas, o į nugarą alsuos kelių šimtų metų senumo istorija. Juk daugelyje šaltinių Viena pagrįstai vadinama kavos sostine – joje priskaičiuojama daugiau nei 2000 kavinukių!

300 kg kavos ir kruasanų paslaptis

Nors vieniečiai giriasi, kad kava ėmė mėgautis dar tais laikais, kai buvo atrasta Amerika, kavinių atsiradimo istorija Alpių šalies sostinėje siejama su XVII a. II puse. Išlikusi istorija, kad 1683 m. vykusiame Vienos mūšyje su turkais pasižymėjusiam ukrainiečių kilmės lenkui Georgui Francui Kolčickiui buvo leista pasiimti visus užimtoje turkų stovykloje rastus 300 kg kavos (mat kiti manė, kad tamsios pupelės maišuose – kupranugarių ėdalas). Lenkas, neilgai galvojęs, kaip panaudoti tokį laimikį, ne tik atidarė pirmuosius kavos namus Vienoje, bet ir išpopuliarino tarp miestiečių tradiciją kavą paskaninti cukrumi ir pienu. Štai kodėl paskui dar ilgai Vienos kavinėse, pagerbiant kavos namų pradininko atminimą, buvo kabinamas Kolčickio portretas, o mieste kasmet vykdavo Kavinių Šventė.

Beje, su Vienos mūšiu taip pat siejama burnoje tirpstančių kruasanų, forma primenančių pusmėnulį ant turkų vėliavų, kilmė. Manoma, kad Prancūzijoje jie paplito tik Habsburgų monarchės Marijos Terezės dukrai Marijai Antuanetei nutekėjus į Versalį ir tapus Liudviko XVI žmona.

Dabartinėse Vienos kavinėse garuojantys kruasanai labiau siūlomi pusryčių meniu, prie rytinės kavos, o štai desertui – tokie vietiniai gardumynai kaip strudel (plonytės tešlos (sakoma, ji turi būti tokia plona, kad per ją būtų galima skaityti laikraštį ar...meilės laišką) pyragas su obuoliais ir rome mirkytomis razinomis (Apfelstrudel), varške (Topfstrudel) ar aguonomis (Mohnstrudel), Linzertorte (apvalus pyragas su riešutais ir uogiene gaminamas pagal seniausią pasaulyje išlikusį pyrago receptą), Sachertorte (Vienos pasididžiavimas – šokoladinis tortas, perteptas abrikosų uogiene, aplietas šokoladu ir patiekiamas su nesaldintos plaktos grietinėlės kauge), Palatschinken (desertiniai blyneliai su vaisiais, uogiene, šokoladu arba kaštonais), Kaiserschmarrn (mėgstamiausias Austrijos imperatoriaus Franco Jozefo I desertas – gausiai cukraus pudra apibarstytas gnaibytas pyragas su slyvų uogiene), Mohr im Hemd (šokoladinis pudingas su aguonomis šokolado arba vanilės padaže) ar, galiausiai, Marillenknodel (forma į spurgas panašūs virtinukai, apvolioti džiūvėsėliuose ir su viduryje įspausta abrikoso pusele).

Na, bet prieš užsisakant desertą, reikia prisėsti viename iš tradicinių Vienos kavos namų.

Ant smuiko rakto uodegėlės

Būtų labai simboliška kavos pupelėmis nubarstytą maršrutą po Vieną pradėti ankštoje judriausios miesto gyslos Kartnerstrasse, dieną naktį zujančios nuo turistų, prekeivių ir gatvės muzikantų, atšakoje įsikūrusioje kavinėje „FRAUENHUBER“ (Himmelpfortgasse 6). Viešnagė šiuose kavos namuose tampa dar labiau simboliška ne tik sužinojus, jog tai - seniausia kavinė Vienoje, bet ir todėl, kad, kaip byloja kukli marmurinė lentelė prie įėjimo, 1788 m. čia yra grojęs L.Bethovenas bei - pats W.A.Mocartas, žymiausias Austrijos sūnus, kurio profiliu dabinami populiarieji šokoladiniai marcipaniniai kamuoliukai „mozartkugel“. Anksčiau pastate, kuriame dabar jaukiomis šviesomis už užuolaidų klosčių šviečia kavinės su raudonu aksomu muštais foteliais, mediniuose bufetuose laikomais pyragais ir didžiuliais veidrodžiais išdabintomis sienų arkomis sietynai, XIV a. veikė miesto pirtis, kurioje miestiečiams buvo skutamos barzdos. O „Frauenhuber“ kavinė (taip pavadinta XIXa.-XXa. ją valdžiusios giminės pavarde) šiame Baroko stiliaus pastate įsikūrusi tik nuo 1824 m., iki tol ji glaudėsi Flaschmarkte.

Nenuostabu, kad „Frauenhuber“ nustebina joje tvyrančia ramybe. Pasirodo, XIX a. čia dažni lankytojai buvo į pensiją išėję karininkai, kurie prie kavos puodelio lošdavo šachmatais ir itin susierzindavo, jei jiems trukdydavo triukšmaujantys lankytojai. Sakoma, kavinė labiau atgydavo tik kalėdiniu laikotarpiu, kai visi joje buvo vaišinami tradiciniu kiaušinių punšu (karštu gėrimu su raudonu vynu ir kiaušinių tryniais).

Visgi prieš suvilgant lūpas melange (tradicine Vienos juoda kava su karštu pienu) seniausiuose Vienos kavos namuose, vertėtų žinoti šį tą apie tebegaliojantį Vienos kavinių etiketą. Pasirodo, dar ir šiomis dienomis pageidaujami santūrus ir erzelio nekeliantys klientai. Mat daugelis kavinių lankytojų gurkšnodami kavą ar gnaibydami pyragą kiauras dienas rymo prie staliuko kortuodami ar skaitydami laikraščius. Kiekvienuose tradiciniuose Vienos kavos namuose – didžiulės krūvos laikraščių. Austrų rašytojas Stefanas Zweigas net yra pajuokavęs, kad „Vienos miesto kavinėse pilna smulkių žmonelių, kurie suvartoja daugiau laikraščių nei pyragaičių“. Orus smokingu vilkintis padavėjas, dažniausiai jau žilstelėjęs vyras (moterį-padavėją tradiciniuose Vienos kavos namuose pamatysite itin retai), ne tik jūsų neskubins užleisti staliuko kitiems, bet ir nemačiomis vis papildys vandens stiklinaitę, būtinai patiekiamą su kiekvienu kavos puodeliu. Dažnoje kavinėje vakarais liejasi gyva klasikinė muzika, vyksta teminiai vakarai.

Tad skanaus „Frauenhuber“ Apfelstrudel! (tik nesutrikite paklausti “warm oder kalt?“ – karšto ar atvėsinto pyrago pageidaujate?)

Kava ir rašalas

Beje, dar apie etiketą – Vienos kavos namuose jūsų neragins padavėjas, o jūs turite nevejoti jo. Kavą ir pyragą tikrai gausite, tik prieš tai gali tekti neskubiai paskaityti vieną kitą laikraščio straipsnį. Vienoje iš tradicinių Vienos kavinių „JELINEK“ (Otto Bauer gasse 5) net kaba lentelė „Tie, kurie skuba, nebus aptarnauti“. Beje, šioje kavinėje nėra pageidaujami šunys, vaikai ir mobilūs telefonai. Tai todėl, kad nebūtų išbaidyta kavos dvasia, tvyranti tarp žalių fotelių, nuo dūmtraukio pajuodavusių tapetų, laikraščiais apverstų stalų, nubrizgusiais kilimais išklotų parketlenčių ir, žinoma, padavėjų ant sidabrinių padėkliukų nešiojamų kavos puodelių.

Minėta kavinė su žymia šiuolaikine austrų rašytoja, Nobelio premijos laureate Elfriede Jelinek nieko bendra neturi. Rašytoja, vengianti viešumos, kartais įkiša nosį nebent į „CAFE KORB“ (Brandstatte 9), garsėjančią kaip literatūrinė Vienos kavinė. Pavyzdžiui, ji dalyvavo kavinėje visą naktį trukusiuose Jameso Joyco „Ulyso“ skaitymuose. Beje, visai netoli „Cafe Korb“ – žymusis Šekspyro knygynėlis, prekiaujantis knygomis iš viso pasaulio ir dažnai sulaukiantis svečiuose įvairių rašytojų.

Ne be reikalo kalbant apie kavą Vienoje dažnai prabylama ir apie Vienos rašytojus. Kavinių savininkai jau nuo senų laikų raginami nukelti kepures prieš austrų rašytojus ir menininkus, kurie savo kūriniuose išgarsino nepakartojamą Vienos kavinių atmosferą. Kavinėse menininkai rengdavo bohemiškus susitikimus, literatūrinius skaitymus, vakarodavo ar tiesiog niekieno netrukdomi prie kavos puodelio skrebendavo plunksna.

Štai, vienoje seniausių Vienos kavinių „CAFE CENTRAL“ (Herrengasse 14), įsikūrusioje XIX a. Ferstel rūmuose, visus pro duris įžengusius lankytojus tebepasitinka poetas Peteris Altenbergas. Tiksliau, patogiai kėdėje įsitaisiusi jo papjė-mašė figūra. Šis poetas taip dažnai vakarodavo kavinėje, kad net „Cafe Central“ adresą nurodydavo kaip namų adresą, kad čia jį pasiektų korespondencija.

Kavinė, kurioje mėgdavo sukinėtis ir S.Zweigas, T. Herzlas, E. Freidllas ir kiti Vienos rašytojai, vienu metu net buvo vadinamas „Šachmatų mokykla“, nes joje knibždėte knibždėjo šachmatų mėgėjų. Deja, po praūžusio Antrojo pasaulinio karo kavinėje nepavyko išsaugoti staliuko, prie kurio įsigilinęs į šachmatų partijas pastoviai sėdėdavo L.Trockis.

Dabar, užsisakius firminės „Cafe Central“ kavos su abrikosų likeriu ir plakta grietinėle, galima grožėtis ištaikingu kavinės interjeru, milžiniškais Habsburgų portretais, tarp kolonų kasvakar sklindančia pianisto muzika, skaityti ant palangių kruopščiai išrikiuotus aprašymus apie žymius kavinės lankytojus arba ... tiesiog išsitraukti šachmatų lentą.

Apie kiną ir cigaretes

Prancūzų diplomatas Charles Maurice Talleyrand XIX a. surimavo: „Kava turi būti karšta kaip pragaras,/Juoda kaip velnias,/Tyra kaip angelas,/Saldi kaip meilė“. Vienos kavinės ne tik įkvėpdavo kurti, bet ir pačios tapdavo kūrinio dalimi. Nenuostabu, kad kai kuriose jų traškėdamos sukosi kino kameros.

Štai, vienos žymiausių juostų, filmuotų Vienoje ir išrinktų geriausiu britų filmu, „Trečias žmogus“ (rež. Carol Reed) herojai įsitaiso dar ir dabar veikiančioje „CAFE MOZART“ (Albertinaplatz 2). Negana to, filmo scenarijus, sakoma, taip pat gimė prie vieno iš kavinės staliukų, rašytojui Grahamui Greenui gurkšnojant kavą. O visą pasaulį pavergusio filmo garso takelio, atlikto į kankles panašiu instrumentu citra, kūrėjas Antonas Karas, vieną motyvą net pavadino „Kavinės „Mocartas“ valsas“ ir skyrė žymiesiems Vienos kavos namams.

„Cafe Mozart“ duris lankytojams atvėrė dar 1794 m., praėjus trejiems metams po V.A.Mocarto mirties. Lankytojų jai niekada nestigo, nes kavinės kaimynystėje – prabangusis viešbutis „Sacher“, Vienos Operos teatras, o kitoje gatvės pusėje stūkso didžiausias meno kolekcijas turintis Albertinos muziejus. Šiomis dienomis kavinė tebėra išsaugojusi prabangos ir elegancijos kupiną atmosferą, V.A.Mocarto natų lapais puoštą interjerą, tačiau ji labiau orientuota į turistus, kurių keliai, plačiai išsiraizgę po Austrijos sostinę, susikerta būtent kavinės prieigose.

O štai mažiausia Vienos kavinė „KLEINES CAFE“ (Franziskanerplatz 3) tapo šiuolaikinio filmo apie Vieną dalimi. Prie vieno iš jos staliukų 1995 m. JAV režisieriaus Richardo Linklaterio filme „Prieš saulėtekį“ prisėdo Ethano Hawke ir Julie Delpy herojai, praleidę vieną romantišką naktį Vienoje. Filme net pasirodė pats „Kleines Cafe“ savininkas Hanno Poschlo – jis suvaidino su žmona besiginčijantį vyrą traukinyje „Budapeštas-Viena“, kuriame susipažino pagrindiniai juostos personažai. Nors mažiausia kavinė išties ankšta (visus joje esančius staliukus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų), šiltuoju metų laiku kaimyninėje aikštėje po atviru dangumi išsibarsto daug daugiau „Kleines Cafe“ staliukų, prie kurių ant milžiniškos duonos riekės teptus tradicinius šaltus sumuštinius arba, žinoma, laikraščius kramsnoja, regis, visą pasaulio laiką turintys lankytojai.

Gaila, Vienos kavinėje niekas nenufilmavo Austrijos kino žvaigždės Romy Schneider, išgarsėjusios imperatoriaus Franzo Jozefo žmonos Sissi vaidmeniu, ar Vokietijos kino legendos Marlene Dietrich. Tačiau abi jos nebuvo abejingos Vienos kavinukių traukai ir yra mėgavusios kava nuo 1873 m. veikiančiuose vietiniuose kavos namuose „LANDTMANN“ (Dr.Karl Lueger Ring 4). Viena prabangesnių Austrijos sostinės kavinių laikomi elegantiškiausiais Vienos kavos namais. Nieko nuostabaus, juk pačioje įspūdingo XVII a. Austrijos nacionalinio Burgteatro pašonėje įsitaisiusi kavinė nuo senų laikų sulaukdavo išsipusčiusių teatro lankytojų, į teatrą dar ir šiandien mieliau atvažiuojančių karieta, o ne taksi. „Landtmann“ buvo ir mėgstamiausia austrų kilmės psichoanalitiko Sigmundo Freudo kavinė.

1945 m. į kavinę sugužėję rusų kareiviai iššaudė visus didžiosios salės veidrodžius, tačiau po trumpos pertraukos „Landtmann“ atsinaujino ir vėl ėmė kviesti lankytojus, viliodama juos tradicine „Franz Landtmann kava“ (dvigubas espresso su brendžiu, kavos likeriu, plakta grietinėle ir cinamonu), įvairiais karšto šokolado receptais, kavinėje kepamais pyragais bei čia pat gaminamais ledais ar austriškų abrikosų, slyvų, uogų brendžių meniu ar...kavinės rūsyje jau pusę amžiaus veikiančiu teatru „Die Tribune“. Beje, kavinė kiek didžiuodamasi pabrėžia, kad net „Coca Cola“ atsirado 13 m. vėliau už „Landtmann“, tad, teoriškai, vienas žymiausių Austrijos dailininkų Gustavas Klimtas, grožėdamasis iš kavinės gerai matomu grakščiu Vienos Rotušės bokštu, čia galėjo jos užsisakyti.

Beje, įdomu, kad „Landtmann“ kavinė yra viena iš nedaugelio Vienoje, skelbianti, kad kava ir tabakas nėra geriausi draugai. Klientų net prašoma čia susilaikyti nuo intensyvų kvapą turinčių cigarečių ar pypkių. Užkietėjusiems pypkoriams čia skirta griežtai atribotos patalpos. Nors rūkymas viešose patalpose Austrijoje draudžiamas nuo šių metų pradžios, daugelis tradicinių kavos namų skęsta cigarečių dūmuose, mat rūkymo draudimą laiko grėsme šimtametėms tradicijoms – kokia gi kava neužtraukus dūmo? Prie įėjimo į kai kurias kavines kartais kabo lenteles: „Įeinantys nerūkantieji tegu prisiima riziką patys“.

Panašios politikos laikosi „HAWELKA“ (Dorotheergasse 6), viena bohemiškiausių Vienos kavinių, neturinti nei dalies „Landtmann“ blizgesio, tačiau žavinti kitu – ne pirmos jaunystės nėrinių užuolaidėlėmis ant durų, girgždančiomis grindlentėmis, suklypusiais staliukais, su laikraščių gumulais paremtomis kojomis, išsėdėtomis dryžuotomis sofutėmis bei pasvirusiomis sienomis, papuoštomis išblukusiomis nuotraukomis. Čia meniu negausite, padavėjas tiesiog paklaus, ko norite – kavos, arbatos, vyno ar naminio pyrago? O sąskaitą irgi brūkštels šratinuku ant servetėlės. Viskas daroma taip, kaip prieš šimtą metų. Tad ir rūkoriai čia toleruojami, net jei barsto pelenus ant kavinės laikraščių.

Laiko dvasią prižiūri pats kavinės įkūrėjas Leopoldas Hawelka – sakoma, jį kartais dar galima pamatyti rymantį prie vieno iš staliukų ir kalbinantį klientus. Kavinę jau valdo jo sūnus su anūkais, kurie „Hawelkoje“ įdarbinti padavėjais. Leopoldas, po karo pats važiuodavęs į mišką malkų, kuriomis kurdama viryklę kavą lankytojams kavinėje virdavo jo žmona Džozefina, įvedė tradiciją, vėliau paplitusią veik visuose Vienos kavos namuose, vieną kavinės sieną skirti skelbimams apie mieste vykstančias parodas, koncertus ar paskaitas. Ant kitų sienų Leopoldas kabindavo talentingiausių savo klientų darbus, kuriuos susidomėję čia pat galėdavo įsigyti. Šios kavinės, viešėdamas Vienoje, pasakojama, niekada neaplenkdavo rašytojas Henry Milleris ar menininkas Andy Warholas.

Rūkorių nemažai ir „SCHWARZENBERG“ kavinėje (Kartner Ring 17), tačiau šie seniausi Ringstrasse, vadinamo gražiausiu Europos bulvaru, esantys kavos namai pabrėžia lankytojus mielai kviečią į Ledi Saloną – kavinės patalpą, skirtą nerūkantiems. XIX a. kavinė didžiuojasi ne tik apetitą žadinančiu kavos ir pyragų meniu, skoningu ir prabangiu interjeru, kurio viena iš detalių – sovietų kareivių kulkų pažymėtas veidrodis, bet ir tuo, kad čia kadaise užvažiuodavęs papietauti architektas Josefas Hoffmanas prie staliuko nuolat braižydavo savo projektus – daugelis jo idėjų gimė būtent „Schwarzenberg“.

Matomi ir nematomi mažmožių dievai

Ten, kur į sienas ir sunkias užuolaidas per šimtmečius įsigėręs kavos, cigarečių ir šviežių laikraščių dvelksmas, o laikas, regis, įklimpęs kavos tirščiuose, itin patogi vieta įsitaisyti mažmožių dievui. Pagarbios tylos, tvyrančios tradiciniuose Vienos kavos namuose, sijono klostėse saugiai tūno dulkėtos istorijos, praėjusių laikų dvasią užkonservavusios išblukusios fotografijos, prisiminimus sugėrę reliktai.

„CAFE SPERL“ (Gumpendorferstrasse 11) – vieni iš Vienos kavos namų, kuriose tiksinčių laikrodžių rodyklės tarsi aptingusios, primiršusios savo pareigą nepaliaujamai judėti, judėti, judėti... Tarp tamsaus medžio staliukų ir vyšniniu gobelenu trauktų kėdžių stovi keli biliardo stalai, o greta ant sienos kabančiose lentelėse – nematomų lankytojų nežinia kada kreida išraityti rezultatai. Šalia vitrinoje prapjauto firminio „Sperl“ torto su pienišku šokoladu, cinamonu ir migdolais – kukli kortelė, kurioje klientų prašoma kavinėje nesinaudoti mobiliaisiais telefonais.

Šiuose XIX a. pabaigos kavos namuose nėra nei menkiausios užuominos apie žymiausią „Sperl“ lankytoją – Adolfą Hitlerį, gimusį būtent Austrijoje, netoli Linco. Tiesa, į kavinę būsimasis fiureris užsukdavo būdamas 18 metų - 1907-1908 m. Sakoma, „Cafe Sperl“ jis bandydavo nuplauti nuoskaudą dėl dukart atmesto jo prašymo priimti į Vienos dailės akademiją. Prie vieno iš kavinės staliukų Adolfas, neva suvokęs, kad yra pašauktas kitiems tikslams, ne tapti dailininku, išvyko į Vokietiją, palikęs užnugaryje kelias akvareles, kurias kadaise bandė pardavinėti Vienos kavinėse.

Nuo 1876 m. kavą plikančioje „CAFE SACHER“ (Philharmonikerstrasse 4), įsikūrusioje viename prabangiausių Vienos viešbučių „Hotel Sacher“ – mažmožių dievas apsigaubęs adata daigstyta staltiese. Ant jos – apie 400 žymiausių kavinės lankytojų parašų, kuriuos viešbučio įkūrėjo Eduardo Sacherio žmona madam Anna kruopščiai išsiuvinėdavo. Dabar stikle įrėmintos staltiesės centre – paties Austrijos imperatoriaus Franco Jozefo I parašas. Kitų garsių kavinės lankytojų (Astridos Lindgren, Grace Kelly, Anglijos karalienės Elžbietos II ir kt.) parašus galima aptikti kavinės lankytojų knygoje.

„Cafe Sacher“ itin didžiuojasi beveik dviejų šimtmečių senumo Sachertorte, žymiausio šokoladinio torto pasaulyje, receptu, plačiai išgarsinusiu ne tik viešbutį, bet ir pačią Austriją. Pagal itin saugomą ir slepiamą receptą rankomis gaminamo torto kasmet parduodama apie trečdalį milijono. Medinėse dėžutėse supakuotą šokoladinį kepinį, aplietą šokoladu ir perteptą abrikosų džemu, net galima užsisakyti paštu į bet kurią pasaulio šalį. Jo išradėjas – „Hotel Sacher“ įkūrėjo tėvas Francas Sacher, kadaise drąsiai priėmęs iššūkį pagaminti gėdos prieš garsius svečius nedarantį desertą.

Gėdos nedaro ir „DEMEL“ (Kohlmarkt 14) kavinės konditerių saldėsiai, kuriuos kadaise į imperatoriškuosius rūmus užsisakydavo kaizerio žmona Elizabet, labiau žinoma Sissi vardu. Netoli žymiausios Vienos parduotuvių gatvės Grabeno įsikūrusioje kavinėje, kurią praeina kiekvienas pakeliui į Hofburgų rūmus, galima stebėti, kaip konditeriai rankomis gamina saldumynus pagal dviejų šimtmečių senumo receptus ir patiekia juos tiesiai ant tavo staliuko. Garsių interjero dizainerių rokoko stiliumi įrengtos kavinės fojė – prabangiai dekoruota parduodamų „Demel“ saldumynų ir suvenyrų salė, skęstanti gėlėse, spalvotų dėžučių kaspinuose ir marcipanų piramidėse. O štai plačialangės kavinės vitrinos, sakoma, vienintelės tokios visoje Austrijoje, mat XX a. 3 dešimtmetyje įvaikintą kavinės savininkų dukterį Klarą Demel, vėliau paveldėjusią „Demel“, vedęs baronas Pallavicini buvo įsitikinęs, kad jos labiau nei kas kitas formuoja kavinės įvaizdį, todėl turi būti nuolat atnaujinamos, stebinančios ir provokuojančios. Štai, pavyzdžiui, dabar „Demel“ languos – milžiniškos neproporcingų žmonių figūros, apžergusios ryškiaspalvius tortus ir plačiai besišypsančios visiems praeiviams.

Jeigu dar pamenate kelionės po kavos pupelėmis grįstą Vieną pradžios istoriją apie 300 kg „kupranugarių ėdalo“, manau, neprieštarausite, jei pabaigai prisėsime kavinėje „ZUM SCHWARZEN KAMEEL“ (liet.k. „Pas juodąjį kupranugarį“; Bognergasse 5). Po juodojo kupranugario ženklu kadaise čia išties vaišinosi kompozitorius L.Bethovenas (sakoma, tai buvo mėgstamiausia jo kavinė), o žymus austrų dailininkas G.F.Waldmulleris, suvilgęs lūpas vynu, dažnai čia pat palinkdavo prie savo piešimo bloknoto. Maži kavinės staliukai dažnai nugulti ne turistų, o pačių vieniečių, besimėgaujančių miniatiūriniais sumuštiniais, kava ir „Zum schwarzen Kameel“ šampanu – šie kavos namai, pasirodo, išsiskiria sava produkcija (alkoholiniais gėrimais, saldumynais, cigarais ir t.t.), pažymėta istorine kupranugario emblema.

Tad Vienoje išties nereikia rūstinti mažmožių dievo ir rinktis lengviausią kelią – „Starbucks“ kavinę. Į svetimšalius iš Amerikos kiek nepalankiai žiūri tiek senųjų kavinės namų savininkai, tiek patys Vienos gyventojai, kartais net susiburiantys pastreikuoti prieš „greitos kavos“ tinklą, nuvertinantį unikalią kavinių kultūrą Austrijos sostinėje. Mieste, kuriame vingiuoja netrumpas ir intriguojantis kavos pupelėmis nubarstytas takas...

  

Kavos Vienoje ABC
(populiariausios kavos rūšys Vienos kavos namuose):

 Brauner (juoda kava su pienu);
 Melange (kava su karšto pieno puta; kavos ir pieno pilama lygiomis dalimis);
 Schwarzer (juoda kava);
 Kapuziner (juoda kava su pienu; kavos pilama daugiau nei pieno);
 Einspanner (espresso su plakta grietinėle (austriškai - Schlagobers));
 Kaisermelange (melange, patiekiama su kiaušinio tryniu, medumi ir brendžiu);
 Fiaker (kava su romu ir plakta grietinėle, papuošta vyšnia);
 Franziskaner (melange su plakta grietinėle ir šokolado drožlėmis);
 Maria Theresa (juoda kava su apelsinų likeriu ir plakta grietinėle);
 Eiskaffe (šalta juoda kava su vaniliniais ledais ir plakta grietinėle)

Beje, kavos puodelį Vienoje galima užsisakyti vidutiniškai už 3 EUR, nors už kavą su alkoholiu gali tekti pakloti apie 7-8 EUR.

Lauktuvėms dera išrinkti austriškos „Julius Meinl“ kavos, kakavos ar karšto šokolado miltelių. Penktos kartos Meinl dinastijos valdomos kavos (kavos pupelės vežamos iš Pietų Amerikos, Afrikos, Indijos ir kitų šalių, tačiau skrudinamos ir malamos Vienoje) verslo prekės ženklas – berniuko su raudona turkiška kepuraite ir juodu spurgu profilis, kuriuo papuoštas dažnas Vienos namo fasadas ar kavos puodeliai kavinėse.

pirmadienis, gruodžio 7

Pirmąkart Facebooke - orangutango profilis


Populiariame socialiniame tinkle Facebook savo draugu patvirtinti galima orangutangą!

Vienos zoologijos sodo, įsikūrusio imperatoriškosios Habsburgų vasaros rezidencijos Schonbrunne pašonėje, gyventoja orangutangė Nonja ne tik turi savo puslapį Facebook‘e, bet ir papildo jį pačios darytomis nuotraukomis.

Zoologijos sodo darbuotojai aprūpino orangutangę fotokamera „Samsung ST1000“, tiesiogiai sujungta WiFi ryšiu su svetaine Facebook. Todėl kiekvienas Nonjos padarytas kadras automatiškai atsiduria Facebook‘e.

Į Nonjos objektyvą patenka ne tik jos gyvenamasis narvas, aplinka, ji pati, bet ir draugai – orangutangai Sol ir Vladimiras, kartais patys nugvelbiantys iš Nonjos fotoaparatą pažaisti.

Dėl beždžionių pomėgio viską grūsti į burną fotoaparatas apvilktas specialia apsauga.

Už kiekvieną padarytą kadrą Nonja iš zoologijos sodo darbuotojų gauna raziną.

Šiuo metu Nonjos draugų sąraše – beveik 30 tūkst. užsiregistravusių fanų, reguliariai lankančių jos puslapį ir aktyviai komentuojančių naujas nuotraukas.

33 m. amžiaus orangutangė Nonja, gimusi zoologijos sode, prieš kelerius metus išgarsėjo tapydama. Iš viso ji nutapė pustrečio šimto darbų, už kuriuos susidomėjusieji nepagailėdavo pakloti 2 tūkst. eurų (apie 7 tūkst. litų).

Vienos zoologijos sodo darbuotojai trina rankomis ne tik todėl, kad jų augintinės puslapis yra vienas populiariausių socialiniame tinkle, bet ir todėl, kad Nonja tapo pirmąja beždžione, įkėlusia koją į svetainę Facebook.

Projektu jie siekia išsamiau pristatyti žmonėms orangutangų gyvenimą.

Orangutangės Nonjos kasdienybės akimirkos Facebooke:
http://www.facebook.com/pages/Nonja/190010092116?v=wall&viewas=0

ketvirtadienis, gruodžio 3

Austrai iškasė karo kirvį Santa Klausui


Šv.Kalėdų naktį nekantriai laukiant dovanų dairytis ne raudonskvernio Santa Klauso, patogiai įsitaisiusio elnių traukiamose rogėse, su vėjyje plazdančia balta barzda, o Kristaus kūdikio (vok.k. Christkind) - šviesiaplaukio vaikiuko su angelo sparneliais. Taip tėvai Austrijoje raginami mokyti vaikus artėjant šventėms.

Metas, kai miestus užtvindė karštu vynu ir imbieriniais meduoliais kvepiančių kalėdinių mugių šurmulys, o pagrindines gatves - tūkstančiai lempučių ir girliandų, austrams atrodo pats tinkamiausias suvesti senas sąskaitas su Santa Klausu.

Beveik 70 proc. Austrijos gyventojų, besinaudojančių socialiniu tinklu Facebook ir Twitter prisijungė prie virtualios anti-Santa Klauso kampanijos „Pro-Christkind“.

Jos iniciatoriai siekia neleisti komercinėms amerikietiškoms tradicijoms užgožti tikrosios Kalėdų dvasios bei ištraukti iš Santa Klauso šešėlio Christkind. Mat pagal ilgametes tradicijas, gyvuojančias Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir kai kuriose kitose šalyse, dovanos šventinę naktį atgabenamos ne perpildytame raudoname Santa Klauso maiše, iš kurio kyšo ir „Coca Cola“ buteliukas, o pro langą atnešamos Christkind vadinamo angeliuko.

Kampanija „Pro-Christkind“ apima ir planus apdovanoti parduotuves, kurios pasiryš ignoruoti bet kokius Santa Klauso ir jo įkinkytų elnių simbolius.

Tam jau pakluso keli kalėdinių austriškų mugių miesteliai, ant prekystalių neradę vietos jokiems Santa Klausų primenantiems suvenyrams. Negana to, tose mugėse besilankantys gyventojai nebegirdės transliuojamų hitų „Jingle Bells“ ar „Last Christmas“. Vietoj jų nuspręsta groti labiau tradicinius pučiamųjų instrumentų ansamblių kūrinius.

„Pro-Christkind“ kampanija vykdoma jau devynerius metus, tačiau tik šiemet sulaukė tokio didelio palaikymo.

Praėjusią savaitę kampanijos aktyvistai net surengė demonstraciją prieš Santa Klausą Austrijos mieste Grace.

Planuojama savo antipatijas amerikietiškajam dovanų seneliui išreikšti ir Vienoje.

pirmadienis, lapkričio 30

Austrai neišnarplioja V.Pociūno žūtį primenančios tragedijos


Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) branduolinės energetikos eksperto Timothy Hamptono iš Didžiosios Britanijos artimieji šiuo metu išgyvena tą patį, ką Vytauto Pociūno šeimai buvo lemta patirti 2006 m., kai Lietuvos generalinio konsulato Gardine ministro patarėjas žuvo iki šiol neištirtomis aplinkybėmis iškritęs pro viešbučio Breste (Baltarusija) langą.

47 m. JTO darbuotojo T.Hamptono kūnas šių metų spalio 20 d. vakare buvo rastas prie organizacijos būstinės pastato Vienoje. Nustatyta, kad jis iškrito pro langą, esantį 17 pastato aukšte.

Austrijos policija, atlikusi tyrimą, padarė išvadas, kad T.Hamptonas nusižudė.

Tačiau branduolinės energetikos eksperto artimieji nesutiko su išvadomis ir paprašė atlikti antrą autopsiją. Jų teigimu, Timothy buvo laimingas darbe, mėgo gyvenimą Vienoje, buvo atsidavęs savo gyvenimo partnerei Olenai Gryshcuk ir trimečiui sūnui, todėl neturėjo priežasčių nutraukti sau gyvybę. Be to, nebuvo rastas joks priešmirtinis raštelis.

Šeimos dvejones dėl policijos išvadų sustiprina ir tai, kad austrų gydytoja prof. Kathrin Yen, apžiūrėjusi kūną, išsakė teoriją, jog T.Hamptonas iš pradžių buvo pasmaugtas savo darbo kabinete, esančiame 6 JTO būstinės pastato aukšte, o po to užneštas į 17 aukštą ir išmestas pro langą iš 40 metrų aukščio.

Britų žiniasklaida akcentavo, kad vyro kūnas rastas dieną prieš tai, kai turėjo prasidėti atnaujintos aukšto lygio derybos dėl branduolinio nusiginklavimo su Iranu.

Teigiama, kad britų ekspertas rinko medžiagą apie nelegalius branduolinius bandymus Irane ir Šiaurės Korėjoje.

T.Hamptonas buvo Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties organizacijos (CTBTO) narys. CTBTO suskubo paskelbti, kad jų darbuotojo mirtis niekaip nesusijusi su branduoliniais bandymais Irane.

Įsikišti į mįslingų T.Hamptono mirties aplinkybių tyrimą paragintas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Brownas.

antradienis, lapkričio 17

Kiaulių gripas šienauja austrus?


Nemokami respiratoriai vaistinėse, tūkstantinės gyventojų eilės prie vakcinų, kas savaitę registruojami nauji infekcijų atvejai, kasdieniniai gydytojų komentarai žiniasklaidoje ir atidžiai analizuojama kitų šalių patirtis. Tuo šiandien gyvena Austrija, esanti, pasak vietos medicinos specialistų, ant kiaulių gripo pandemijos slenksčio.

Pasak Vienos Medicinos Universiteto Virusologijos instituto vadovo Franzo X.Heinzo, pagrindas tokiai prognozei - ryškus patvirtintų viruso H1N1 atvejų padidėjimas. Visoje Austrijoje per pora pastarųjų savaičių užfiksuoti apie 30 tūkst. sergančiųjų, vien Vienoje – apie 11 tūkst. Medikai neslepia, kad infekuotųjų skaičius gali išaugti iki 400 tūkst., ypač sausio mėnesį, kai laukiama kiaulių gripo protrūkio. Prognozuojama, kad liga gali pasiglemžti apie 60 gyvybių.

Nors Austrijos Sveikatos ministro Aloiso Stogerio teigimu, šalyje užplūstančiai kiaulių gripo bangai buvo pasiruošta taip gerai, kaip tik įmanoma, Austrijoje jau palaidotos dvi viruso aukos, 3 ligoniai guli komos būsenoje, dėl didelio sergančių skaičiaus uždarytos 49 mokyklos ir darželiai.

Prieš savaitę austrai specialiuose centruose pradėti skiepyti nuo kiaulių gripo, tačiau gydytojai nebespėja aptarnauti visų norinčiųjų, kurių eilės nusidriekia net į lauką. Iki lapkričio mėnesio pabaigos planuojama paskiepyti 800 tūkst. gyventojų. Ypatingai pasiskiepyti raginami didžiausios rizikos grupėje esantys žmonės – nėščios moterys, vaikai nuo 6 mėn. ir chroniškomis ligomis sergantys paaugliai bei suaugusieji.

Gydytojai informuoja, kad vakcina imunitetą prieš kiaulių gripą suteikia po 10-14 dienų po skiepijimosi. Gyventojams rekomenduojama skiepytis du kartus su trijų savaičių pertrauka. Vienos dozės kaina Austrijoje yra 4,9 euro (apie 17 litų).
Rodydamas pavyzdį kitiems gyventojams, vienas pirmųjų nuo kiaulių gripo pasiskiepijo ir Austrijos prezidentas Heinzas Fischeris su žmona Margit.

Susirgusieji raginami likti lovose, vengti kontaktų su kitais, vartoti antibiotikus.

Pirmoji kiaulių gripo auka Austrijoje - vienuolikametė, 10 dienų gydyta Insbruke, tačiau lapkričio 3 d. užgęsusi po to, kai atsisakius funkcionuoti jos plaučiams, mergaitė buvo pajungta prie dirbtinio kvėpavimo aparato.

Šį antradienį kiaulių gripas Austrijoje pasiglemžė ir antrąją auką – 39 metų amžiaus statybininką. Pasak gydytojų, į Zalcburgo ligoninę kreipęsis rumunas jau buvo labai nusilpęs nuo gripo komplikacijų, karščiavo, vėmė ir mirė nuo širdies smūgio netrukus po to, kai buvo paguldytas į intensyvios priežiūros skyrių.

trečiadienis, lapkričio 11

Žalia šviesa Vienos balių karuselei


Šiandien, lapkričio 11 d. – oficiali Vienos balių sezono pradžia. Austrijos sostinėje su 1,5 mln. gyventojų kasmet praūžia apie 300 balių, kuriuos organizuoja miestas, profesinės bendruomenės, bažnyčia ar kitos organizacijos. Juose vidutiniškai sudalyvauja apie pustrečio milijono žmonių.

Iki balių sezono pabaigos vasario mėnesį, prieš Užgavėnes, Austrijoje valso žingsneliu sukasi gimnazistai, senjorai, kavinių savininkai, vaistininkai, diplomatai, metro darbuotojai, sodininkai, medicinos seselės ir kt.

Teisininkų baliaus, kurį tradiciškai atidaro Austrijos teisingumo ministras, metu imperatoriškuose Hofburgo rūmuose vidurnaktį dar nuo XIX a. šokamas Johanno Strausso operetės „Šikšnosparnis“ kadrilis. Homoseksualai susirenka šokti Vaivorykštės arba Rožių baliuje. Bonbon baliaus metu Vienos Koncertų rūmuose renkama Miss Bonbon, kurios svoris saldainiais aukojamas labdarai. Vienu įspūdingiausių balių laikoma Vienos Filharmonijos balius, vykstantis salėje, iš kurios kasmet transliuojamas Naujųjų Metų koncertas.

Visgi Vienos balių sezono kulminacija – Vienos Operos Balius (vok.k. Wiener Opernball), vykstantis Vienos Operos rūmuose. Jame kasmet apsilanko apie 5 tūkst. svečių, griežtai paisančių „black tie“ (vyrams – smokingas, peteliškė, moterims – ilga suknelė, aukštakulniai) aprangos kodo. Šis balius, vykstantis vienuose žinomiausių pasaulyje Operos rūmų, vadinamas „Respublikos baliumi“, jame įprastai apsilanko ir Austrijos prezidentas, kancleris, ministrai.

Vienos Operos Balius vyks 2010 m. vasario 11 d. Kaip skelbiama, bilieto kaina yra nuo 160 eurų (apie 550 litų) už staliuką dviems šeštame aukšte iki 17 tūkst. eurų (apie 59 tūkst. litų) už ložę prie scenos. Tačiau šiuo metu Austrijos kelionių agentūrų siūlomas pigiausias bilietas į Operos Balių beveik siekia 500 eurų (apie 1700 litų). Lėšos, surinktos baliaus metu, skiriamos labdarai.

Negavę bilietų į iškilmingiausią Austrijos metų renginį, kviečiami Vienos Operos Baliaus išvakarėse sudalyvauti generalinėje renginio repeticijoje. Repeticijos dalyviams aprangos kodas nėra taikomas.

Tradiciškai Vienos Operos Balius pradedamas Debiutantų šokiu, kurį parengia viena iš Austrijos šokių mokyklų (vien Vienoje veikia apie 30 šokių mokyklų, kurias artėjant balių sezonui užplūsta valso žingsnelį norintys patobulinti miestiečiai). Debiutantų šokį šokti kviečiami 17-24 m. amžiaus jaunuoliai, gerai įvaldę valso žingsnelį. Nutilus paskutiniams debiutantų šokio akordams duodama komanda „Alles Walzer!“, po kurios aikštėje šokio sūkuryje gali imti suktis visi susirinkusieji.

Didžiausio žiniasklaidos dėmesio kasmet sulaukia Austrijos verslininko Richardo Lugner‘io viešnios. Dar 1992 m. statybų magnatas ėmė mokėti įžymybėms, pakviestoms aplankyti jam priklausantį prekybos centrą Vienoje „Lugner City“, už tai, kad šios su juo sudalyvautų ir Vienos Operos Baliuje. R.Lugneriui draugiją yra palaikiusios Joan Collins, Ivana Trump, Sophia Loren, Pamela Anderson, Carmen Electra ir kt. Sakoma, Paris Hilton už apsilankymą 2007 m. Vienos Operos Baliuje R.Lugneris sumokėjo 1 mln. dolerių. Pernai jo kvietimu šventėje dalyvavo serialo “Nusivylusios namų šeimininkės” aktorė Nicolette Sheridan.

Vienos operos balių tiesiogiai rodo Austrijos nacionalinis transliuotojas ORF.

Vienos Operos Baliaus tradicija kildinama iš Vienos Kongresą (1814-1815 m.) lydėjusių iškilmių. Pirmą kartą Vienos Operos rūmuose balius buvo surengtas 1877 m. Po jo sėkmės įvairūs šokių baliai nuvilnijo per visą Austrijos-Vengrijos imperiją. Po imperijos žlugimo pirmas oficialus balius surengtas 1936 m. Vienos Operos Balius įvyko net 1939 m. nacių aneksuotoje Austrijoje. Nuo 1956 m. Vienos Operos balius vyksta kasmet, išskyrus 1991 m., kai Austrijos sostinės Operos rūmų durys nebuvo atvertos šokti nusiteikusiems žmonėms dėl Persijos įlankos karo.

2009.10.11

antradienis, spalio 27

Pasaulio kavos sostine tituluojama Viena šiaušiasi prieš „Starbucks“ invaziją


„Starbucks“ plėtra Austrijos sostinėje Vienoje yra kelis kartus lėtesnė nei buvo planuota. Tai pripažįsta patys didžiausio pasaulyje Jungtinių Amerikos Valstijų „greitos kavos“ tinklo atstovai. Jų veiklos planų Vienoje rezultatams koją pakišo ne tik rinkos konkurentai, bet ir vietos gyventojų lojalumas kelių šimtų metų tradicijas turintiems kaffeehaus‘ams, kurių Vienoje, įvairiais duomenimis, priskaičiuojama apie pustrečio tūkstančio.

Įnoringa rinka

Melange (juoda kava su pienu), schwarzer (juoda kava), eiskaffe (vaniliniai ledai, užlieti stipria juoda kava, su plakta grietinėle), fiaker (stipri juoda kava su romu), Johann Strauss (stipri juoda kava su plakta grietinėle ir abrikosų likeriu), kaisermelange (juoda kava su kiaušinio tryniu)... Tai – tik kelios tradicinėse Vienos kavinėse siūlomos klasikinės kavos rūšys iš kelių dešimčių, esančių meniu. Smokingą vilkintis padavėjas prie kavos būtinai patiekia stiklinę vandens ir primygtinai pasiūlo apfelstrudel (obuolių pyragas su rome mirkytomis razinomis), sachertorte (glaistytas šokoladinis tortas su abrikosų džemu) ar palatschinken (austriški blyneliai su vaisiais, uogiene arba kaštonais).

Kavos rūšių, siūlomų Vienos kavinėse, pavadinimai kruopščiai išvardinami ir aprašomi visuose solidesniuose turistiniuose giduose. Daugelyje po 2001 m. išleistų atmintinių turistams atsirado ir pastaba: jeigu susipainiosite tarp tradicinėse Austrijos sostinės kavinėse siūlomų kavos rūšių ir bijosite užsisakyti ne tai, ko norite, visada galite susirasti „Starbucks“ ir gauti ten gerai pažįstamą frapuccino ar macchiato.

JAV kavinių bei kavos parduotuvių tinklas „Starbucks“ jau septynerius metus yra užėmęs tam tikrą Vienos kavinių rinkos dalį, tačiau vietiniai Austrijos sostinės gyventojai vis dar laiko blogo skonio ženklu Vienoje užsukti kavos, patiekiamos žalio perdirbto popieriaus „Starbucks“ puodeliuose, papuoštuose visame pasaulyje atpažįstama emblema su undine dviguba uodega, o ne į kelis šimtus metų dažniausiai tos pačios šeimos tebevaldomą vietinį kaffehaus‘ą, kuriame kadaise grojo V.A.Mocartas, laikraštį skaitė S.Froidas arba šachmatais lošė J.Stalinas su L.Trockiu.

Nors Austrijoje 530 gyventojų tenka vieni kavos namai, o kavinių tradicija čia, kiek hiperbolizuotai sakoma, siekia laikus, kai buvo atrasta Amerika, rinka, kurioje vienas gyventojas per metus išgeria apie 1000 puodelių kavos ne namie ir ne darbovietėje, vadinas, 3-4 kartus per dieną eina į kavinę, JAV tinklui „Starbucks“ pasirodė labai patraukli.

2001 m. gruodžio mėnesį Vienoje buvo atidaryta pirma „Starbucks“ kavinė, iki 2008 m. – dar dvylika. Tačiau tokia „Starbucks“ tinklo ekspansija neatitiko pirminių kompanijos plėtros planų. Pagal juos, atidarius pirmą kavinę, per ateinančius 12-18 mėnesių Vienoje duris atverti turėjo10-15 vietų, kuriuose siūloma „Starbucks“ kava. Vadinas, pasaulinio kavos tinklo užmačios įsitvirtinti Austrijos sostinėje buvo įgyvendintos per septyneriais metais ilgesnį laikotarpį nei buvo numatyta.

Tad kuo ypatinga rinka, sugebėjusi išdidžiai nusimesti nuo peties „Starbucks“ leteną?

Tradicijos prieš inovacijas – kas ką?

Kava laikoma populiariausiu karštu gėrimu Austrijoje - „Julius Meinl kavos akademijos“ Vienoje duomenimis, vienas austras per metus suvartoja 8,1 kg kavos.

Austrija vadinama šalimi, įdiegusia kavinių lankymo kultūrą. Pasakojama, kad tradicija gerti kavą Austrijoje atsirado po karo su turkais. Lenkas Georgas Kolčickis, 1683 m. turkams užėmus Vieną, slapčia atvedė sąjungininkų karius, kad šie padėtų išvaduoti miestą. Už šį poelgį lenkas vėliau gavo Vienos miesto garbės piliečio vardą ir dovaną – 300 maišų kavos pupelių, rastų turkų stovykloje. Sakoma, iš tų pupelių ir buvo verdama kava pirmojoje Vienoje atidarytoje kavinėje, kurią įkūrė minėtas lenkas.

Nuo kavinių tradicijos Vienoje įsigalėjimo neatsiejamas dar vienas XVIII a. išradimas – periodinė spauda. Dažna kavinė laikraščius prenumeruodavo, tad skaitytojai burdavosi susipažinti su spauda prie kavos puodelio. Be to, kavinės buvo vienintelė vieta Austrijoje, kur buvo galima kritikuoti imperatorių, dalyvauti aštriose politinėse diskusijose ar gauti cenzūros netikrintų laikraščių.

Periodikos sklaidymas – itin svarbus ir šių dienų ritualas Vienos kavinukėse. Kai „Starbucks“ darbuotojai apmokomi padaryti double espresso per 20 sekundžių ir patiekti ją klientui per 10 sekundžių, vienoje seniausių Austrijos sostinės kavinių „Jelinek“ kabo lentelė su užrašu „Tie, kurie skuba, nebus aptarnaujami“. Čia būtų nesuprasta, jei klientas, neatsipalaidavęs antikvariniame krėsle ir neperskaitęs kavinėje pasiūlyto laikraščio, nervingai žvilgčiotų į laikrodį ir ragintų padavėją paskubėti. Toks klientas tikriausiai net būtų išprašytas.

Kai „Starbucks“ bando prisivilioti klientus bevielio interneto paslauga ir raginimu pasinerti į pokalbių šurmulį (kai kuriose „Starbucks“ kavinėse įrengti dideli apvalūs „diskusijų“ stalai, skatinant klientus komunikuoti tarpusavyje), vieniečiai žino, kad į juos tradicinėse kavinukėse būtų nepalankiai šnairuojama, jei jie, gerdami kavą, šnekėtų mobiliuoju telefonu. Kaffeehaus‘uose turi būti gerbiama kitų ramybė. Net šunys ir vaikai yra nepageidaujami kai kuriose XIX a. kavinėse.

Visgi ateiviai iš JAV ir vietos kavinės atidžiai stebi konkurentus ir net kai ko mokosi vieni iš kitų: „Starbucks“ kavinėse atsirado didžiulė laikraščių įvairiomis kalbomis pasiūla, o kai kurios tradicinės Vienos kavinės ėmė gaminti kavą išsinešti.

„Starbucks“ iš visų jėgų stengiasi pasinaudoti kavinių rinkos ypatumais Vienoje. Nors draudimas rūkyti viešose patalpose Austrijoje įsigaliojo tik nuo šių metų sausio 1 d., JAV kavinių tinklas jau pirmąją Vienoje atidarytą kavinę Karntnerstrasse gatvėje, žymiojo Operos teatro pašonėje, paskelbė nerūkymo zona. Vietinės rinkos specialistai iš pradžių tai vertino labai įtariai.

Tačiau „Starbucks“ laikėsi savo – jų teigimu, jei trijuose tūkstančiuose „Starbucks“ kavinių nerūkoma, vadinas, trys tūkstančiai pirmoje taip pat cigaretės neturi būti nei kvapo. Pirmoje Vienoje atidarytoje kavinėje buvo pakabintas užrašas „Nerūkymo zona garantuoja aromato apsaugą“, kuriuo tarsi siekta atkreipti klientų dėmesį į tai, jog labiau rūpinamasi ne jų sveikata, o kava. Šis kompanijos žingsnis laikomas kertine ir sėkminga „Starbucks“ rinkodaros strategija Austrijoje – pirmoji kavinė per du mėnesius sulaukė 100 tūkst. klientų.

Be to, kitaip nei tradicinėse Vienos kavinėse, kuriuose prie kavos padavėjai gali pasiūlyti abrikosų likerio arba kriaušių degtinės, „Starbucks“ meniu nėra jokių alkoholinių gėrimų.

Kritikų teigimu, „Starbucks“ plėtra Vienoje ir kituose Europos miestuose devalvuoja kavinių kultūrą. Tačiau Austrijos arbatos ir kavos asociacija džiaugiasi, kad „Starbucks“ plėtra padarė puikią reklamą vietinėms Vienos kavinukėms – spaudoje kaip niekad gausiai pasipylė tradicinių kaffeehaus‘ų aprašymai, pasakojimai apie Austrijos kavinių kultūrą ir istoriją. Teigiamų dalykų įžiūri ir vietos mažmenininkai – tie, kurių krautuvėlių kaimynystėje įsikūrė „Starbucks“ kavinė, konstatuoja, kad tai padeda pritraukti turistų.

Nepaisant to, kad Austrijos rinka nėra „Starbucks“ lyderė, kompanija neatsisako planų toliau plėsti „Starbucks“ kavinių tinklą tiek Vienos priemiesčiuose, tiek kituose Austrijos miestuose. „Starbucks“ rinkodaros Austrijoje ir Šveicarijoje vadybininkės Cristinos McDaniel teigimu, „Starbucks“ praturtino Vienos kavinių rinką: „Klientas turi turėti galimybę pasirinkti, kur eiti kavos – į tradicinę kavinę ar į „Starbucks“. Mes jam ir siūlome pasirinkimo galimybę“.

Žinoma, „Starbucks“ plėtros užmačios apima ne tik Austriją, bet apskritai visą Europą, kurioje kompanijos ekspansija prasidėjo dar 1998 m., kai buvo atidaryta kavinė Didžioje Britanijoje. JAV kavinių tinklas, kuriame kasdien aptarnaujama apie 16 mln. klientų, neslepia intencijų tapti tokiu globaliai žinomu prekės ženklu kaip „Coke“ ar „Disney“. Tačiau, kita vertus, „Starbucks“ siekia „rebrando“ – atsikratyti greito aptarnavimo restorano įvaizdžio ir pozicionuotis kaip kavos namai. Šiam tikslui įgyvendinti Europos rinka pasauliniam ženklui gali būti išties naudinga.

Markas Pendergrastas, knygos „Uncommon Grounds: The History of Coffee and How It Transformed Our World“ autorius, apibendrino, jog „Starbucks“ turi neginčijamai stiprų plėtros Europoje potencialą dėl patikrintos mažmeninės prekybos koncepcijos, kruopščiai atliekamų rinkos tyrimų, stabilių finansinių resursų, išsamaus plėtros plano ir profesionalios vadybininkų komandos. Tačiau visgi Europoje „Starbucks“ lemta susidurti su dažnu kompanijos tapatinimu su globalizacija, masine kultūra ir priešpastatymu prieš vietinių rinkų kavinių individualumą. M.Pendergrastas atkreipia dėmesį, kad ne tik Austrijos rinkos specifika kelia galvos skausmą „Starbucks“ vadybininkams. Panaši situacija numatoma Skandinavijoje, besididžiuojančioje sava kava ir aukščiausiu jos suvartojimo pasaulyje rodikliu, Prancūzijoje, jaučiančioje stiprius anti-amerikietiškus sentimentus ir puoselėjančiai vietinę kavinių kultūrą, galiausiai Italijoje, turinčioje apie pusantro tūkstančio espresso barų. Tad „Starbucks“, tiesiančiai rankas ir į šias rinkas, nepakaks akcentuoti to, kad jie naudoja tik 100 proc. Arabikos kavos pupeles (kai tuo tarpu Europoje labiau paplitusios Robusta pupeles ar jų mišiniai), o ieškoti ir kitų būdų, kaip įtikinti vietos gyventojus paragauti ir...pamėgti „Starbucks“ kavą.

„Starbucks“ undinė ir „Julius Meinl“ raudonkepuris berniukas – akistatoje su iššūkiais

Remiantis oficialiame „Starbucks Coffee Company“ tinklalapyje www.starbucks.com pateiktais duomenimis, šiuo metu 4 pasaulio šalyse veikia 17 000 „Starbucks“ kavinių. Tarptautinė tinklo plėtra prasidėjo 1996 m., kai buvo atidaryta „Starbucks“ kavinė Tokijuje. Kompanijos įkūrėjas Howardas Schultzas (tiesa, daugelis jį laiko ne „Starbucks“ įkūrėju, o labiau atradėju, mat 1971 m. trijų draugų Zevo Sietlo, Kordono Bowkerio bei Geraldo Baldwino Sietle pradėtą kavinių verslą H.Schultzas 1987 m. tik perpirko) džiaugiasi prekės ženklo žinomumu ir jo šiltu priėmimu tarptautinėse rinkose: „Visada stengiamės išlaikyti pagarbą kultūrai ir tradicijoms tos šalies, kurioje pradedame verslą. Taip užsitikriname vietinės rinkos dalyvių pasitikėjimą.“

Visgi panašu, kad Vienoje kompanijai pasitikėjimo nepavyko užsitikrinti ir skverbimasis į Austrijos rinką prisidėjo prie problemų karštinės, kuri pastaruoju metu krečia „Starbucks“.

2008 m. sausio mėnesį „šaltasis“ vietinių kavinių tradicijų puoselėtojų karas su „greitos kavos“ tinklo ateiviais iš JAV virto vandalizmo aktu - per naktį buvo iškultos visos Vienos „Starbucks“ vitrinos.

Tų pačių metų liepos 5 d. aštuonios Austrijos sostinės „Starbucks“ kavinės buvo apsuptos prieš pasaulinio kavinių tinklo giganto nesiskaitymą su savo darbuotojais protestuojančių asmenų. Jie ragino praeivius bent tą dieną negerti „Starbucks“ kavos ir taip solidarizuotis su kompanijos darbuotojais, kuriems neužtikrinamos optimalios socialinės garantijos, netoleruojamas jų įsitraukimas į darbuotojų teises ginančias organizacijas („Starbucks“ yra atleidusi kelis darbuotojus, aktyviai besireiškusius profesinės sąjungos veikloje). Protesto akciją, vykusią tą pačią dieną ir Londone, Maskvoje, Vroclave, Belfaste, Melburne, keliolikoje Vokietijos miestų, organizavo Tarptautinė darbuotojų organizacija (IWA-AIT) ir Pasaulinės pramonės darbuotojų organizacijos (IWW) Starbucks darbuotojų sąjunga, liepos 5 d. paskelbusi Pasauline veiksmų diena (Global Day of Action).

Be sunkumų, kuriuos sukėlė bandymai įsitvirtinti konkrečioje rinkoje, „Starbucks“ tinklui pastaruoju metu pakako ir kitų galvos skausmą keliančių problemų: kompaniją palietė Kinijos pieno miltelių krizė („Starbucks“ nenoromis turėjo pripažinti, kad turėjo pieno miltelių, kuriuose 2008 m. rudenį buvo aptikta sveikatai kenksmingo melamino, tiekėją Kinijoje), be to, „Starbucks“ įvaizdžiui, kurio vienas iš kertinių elementų yra deklaruojamas „draugiškumas gamtai, aplinkos apsaugai“, skaudų smūgį sudavė britų dienraščio „The Sun“ paviešintas tyrimas, kad „Starbucks“ iššvaisto daugiau nei 20 mln. litrų vandens kasdien. Paskaičiuota, kad vandens, kuris išbėga per tris minutes iš neužsukto krano „Starbucks“ kavinėje, pakaktų sausros kamuojamos Afrikos gyventojui išgyventi vieną dieną.

„Starbucks“ neliko nuošalyje ir nuo pasaulyje siaučiančios ekonominės krizės – užfiksuotas kompanijos pajamų augimo lėtėjimas, akcijų vertės kritimas. 2008 m. vasarą JAV kavinių tinklas paskelbė uždarantis 500 savo parduotuvių bei atleidžiantis 7 proc. (12 tūkst.) darbuotojų. Kompanijos finansiniams rodikliams įtakos turėjo ir išaugusios kuro ir pieno produktų kainos. Kita vertus, rinkoje padidėjo konkurencija – dalį klientų nusiviliojo kavines pradėję kurti greito maitinimo restoranų tinklai „McDonald‘s“ ir „Dunkin‘ Donuts“.

Visgi dera pažymėti, jog šešėliai yra užtemdę ne tik „Starbucks“ undinės veidą, bet ir Austrijos kavos rinkos lyderės „Julius Meinl Group“ berniuko su raudona turkiška kepuraite ir juodu spurgu profilį. Šis kompanijos, tos pačios šeimos penktos kartos Austrijoje valdomos jau beveik pusantro šimto metų, logo, austrų menininko Josefo Binderio sukurtas dar 1924 m., yra vienas atpažįstamiausių Austrijos prekės ženklų ir stebi Vienos gyventojus ir miesto svečius nuo dažno namo fasado, kavos pakuotės prekybos centre bei nuo beveik kiekvieno puodelio, kuriame Vienos kavinėse patiekiama kava.

Julius Meinl I pirmąją kavos parduotuvę Vienoj atidarė dar 1862 m. ir visiems laikams pakeitė austrų tradiciją kavos pupeles skrudinti ir malti namų virtuvėse. Dabar iš Pietų ir Centrinės Amerikos, Rytų Afrikos, Indijos, Papua ir Naujosios Gvinėjos ir kitų šalių perkamomis kavos pupelėmis, kurios skrudinamos ir malamos Vienoje bei Vicenza (Italija), taip pat arbata, šokoladu ir uogienėmis „Julius Meinl Group“, valdanti gurmanų parduotuvę Austrijos sostinėje „Julius Meinl am Graben“, internetinę parduotuvę „Meinl Internet Commerce“ (www.meinl.com) bei „Meinl Bank“, prekiauja 70 pasaulio šalių, įskaitant JAV ir Rusiją.

Pirmą kavinę Čikagoje „Julius Meinl Group“ atidarė praėjus beveik dvejiems metams po to, kai „Starbucks“ įkėlė koją į Vieną. Kavinėje stengtasi atkurti tradicinio Vienos kaffeehaus‘o atmosferą – išklotos medinės grindys, lentynėlėse ant sienų išdėlioti uogienių stiklainiai, kava patiekiama ne popieriniuose, o porcelianiniuose puodeliuose, siūlomi įvairių kraštų laikraščiai bei austriški kepiniai. Tai, kad kompanijos drąsa žengiant į naują rinką pasiteisino, įrodo faktas, jog neužilgo Šiaurės Amerikoje buvo atidaryta dar viena „Julius Meinl“ kavinė. Kavinių tinklų perpildytoje rinkoje austriško stiliaus kavinės skirtos, kaip juokaujama, ne tik austrų kilmės Kalifornijos gubernatoriui Arnoldui Schwarzeneggeriui, bet ir už Atlanto gyvenantiems austrams, vokiečiams, kitiems europiečiams, galiausiai – patiems amerikiečiams, siekiant juos supažindinti su kava, kvepiančia šimtmečiais.

Pačiai „Julius Meinl Group“ šiuo metu, deja, labiau kvepia teismais. 2009 m. balandžio mėnesį, po pusantrų metų trukusių tyrimų, buvo suimtas penktos kartos Julius Meinl dinastijos atstovas Julius Meinl V, „Meinl Bank“ pirmininkas, įtariant jį vykdžius slaptas akcijų operacijas ir apgavus investuotojus. Po dviejų parų areštinėje bankininkas už rekordinio dydžio - 100 mln. eurų – užstatą buvo paleistas be teisės išvykti iš Austrijos. Kaltinimams pasitvirtinus, Juliui Meinl V grėstų 10 metų kalėjimas ir, kas dar blogiau, nenuplaunama Julius Meinl reputacijos, kurtos dar nuo Habsburgų laikų, žymė.

Dvyliktas turtingiausias Austrijos žmogus multimilijonierius Julius Meinl V turi Didžiosios Britanijos pilietybę - 1959 m. jis gimė Anglijoje, mat jo senelis, vedęs žydę, turėjo palikti Austriją į šią įžengus naciams 1938 m. Mažmeninės prekybos kava ir maisto prekių parduotuvių tinklą (1930 m. Julius Meinl imperijai priklausė 1200 parduotuvių ir 65 gamyklos visoje Europoje) jis atkūrė po karo. Tačiau Julius Meinl V, mokęsis bankininkystės Šveicarijoje ir Niujorke, 2000 m. nusprendė parduoti mažmeninės prekybos kava ir maisto prekių parduotuvių tinklą, pasilikti sau tik prabangią parduotuvę Vienos centre ir kavos bei uogienių gamybą, ir šeimos biznio ašimi paversti „Meinl Bank“. Perėmęs smulkaus privataus banko valdymą 1983 m., Julius Meinl V jį pavertė klestinčiu investiciniu banku, vienu didžiausių Austrijoje, sėkmingai dirbusiu iki 2007 m. prasidėjusios globalinės recesijos.

Tad galbūt kol Julius Meinl kava dvelks skandalu, o tradiciniai Vienos „kaffeehaus‘ai“ neatsikratys „kavinių šovinizmo“ kitų rinkos dalyvių atžvilgiu, „Starbucks“ undinė turi galimybę sukelti nemažas amerikietiškos kavos bangas tiek Austrijoje, tiek visoje Europoje.

2009.09.

šeštadienis, spalio 24

Kalifornijos gubernatoriui – pakartotinė austrų duoklė


Šiais metais pristatytoje kontraversiškoje pseudo dokumentikos juostoje apie austrų homoseksualą „Bruno“ aktoriaus Sachos Barono Coheno įkūnytas personažas išsakė ambicijas „Tapti žymiausiu Austrijos sūnumi po Adolfo Hitlerio ar Arnoldo Schwarzeneggerio“. Visgi dabartinio Kalifornijos gubernatoriaus A.Schwarzeneggerio gimtinė apsižiūrėjo nepakankamai dėmesio skirianti vienam žinomiausių austrų ir atnaujino planus įkurti kine išgarsėjusio kultūristo muziejų siekiant ne tik atiduoti jam tam tikrą duoklę, bet ir išnaudoti šį faktą turizmo skatinimui.

Vasaros pabaigoje namą, kuriame gimė A.Schwarzeneggeris, Thal kaimelyje, esančiame netoli Austrijos žemės Štirijos sostinės Graco, už pusę milijono eurų (apie 1,7 mln. litų) įsigijo fondas „Arnie‘s Life GmbH“. Jis neslepia planų paversti dabartinio Kalifornijos gubernatoriaus, Austrijoje pradėjusio kultūristo karjerą, gimtąjį namą muziejumi ir taip deramai pagerbti žymiausią kaimelio pilietį.

Muziejaus atidarymas 201 kv.m ploto name su vaizdu į Plabutscho kalną, planuojamas 2010 m. liepos 30 d., per 63-iąjį A.Schwarzeneggerio gimtadienį. Kartu puoselėjamos viltys atidarymo iškilmėse sulaukti pačios įžymybės. Mat po motinos Aurelijos mirties 1998 m., A.Schwarzeneggeris, emigravęs į JAV dar 1968 m., tapo retas svečias gimtinėje. Paskutinįkart jis čia lankėsi šių metų kovo mėnesį. Šešias valandas tetrukusio vizito metu Kalifornijos gubernatorius atidarė kompiuterių parodą Grace bei su draugais sudorojo vietos restorane Vienos šnicelį.

Ankstesnis austrų mėginimas išgarsėti Štirijos ąžuolo pravardę turinčio A.Schwarzeneggerio muziejumi baigėsi nesėkme. 1997 m. Grace, kuriame kadaise dabartinis Kalifornijos gubernatorius lankė mokyklą, 50-ojo A.Schwarzeneggerio gimtadienio proga atidarytas muziejus su asmeninėmis Konano vaidmeniu kine išgarsėjusio kultūristo nuotraukomis bei pirmaisiais jo treniruokliais teveikė iki 2005 m. Muziejų prislėgė finansinės skolos ir vargino dažni įsilaužimai. Nors muziejaus įkūrėjai bandė prašyti paramos paties A.Schwarzeneggerio, tačiau liko neišgirsti.

Muziejus buvo Graco fitneso centro dalis, todėl lankytojai jame galėjo užsisakyti treniruotę bei gauti sveikatai naudingą kokteilį. Fitneso centras veikė prie pat Graco futbolo stadiono, tuo metu taip pat vadinto A.Schwarzeneggerio vardu. 1997 m. atidarytas 15 tūkst. žiūrovų talpinantis stadionas buvo pervadintas “UPC Arena” prieš ketverius metus, kai austrus papiktino Kalifornijos gubernatoriaus sprendimas nesuteikti malonės mirties bausme nuteistam kaliniui.

Stanley Tookie Williams, gatvės gaujos narys, apkaltintas keturiomis žmogžudystėmis, sulaukė daugelio žmonių užuojautos visame pasaulyje, kai kalėjime parašė kelias knygas prieš smurtą, gaujų kovas ir net penkis kartus buvo nominuotas Nobelio taikos prizui. Nepaisant to, mirties bausmė jam nebuvo atšaukta ir įvykdyta 2005 m.
Šis A.Schwarzeneggerio sprendimas sukėlė grupės austrų aktyvistų, kovojančių dėl mirties bausmės panaikinimo, pasipiktinimą ir šie pareikalavo miesto valdžios pakeisti stadiono pavadinimą. Kilus debatams, Graco miesto taryba gavo paties A.Schwarzeneggerio laišką, kuriame buvo pareikšta, jog miestui atimama teisė naudotis Kalifornijos gubernatoriaus vardu reklamuojant Gracą.

Paštu A.Schwarzeneggeris grąžino ir Garbės žiedą, kurį jam įteikė miesto valdžia, paskelbusi jį Graco garbės piliečiu. Nors miesto taryba tikisi, kad dar pasitaikys proga žiedą žymiausiam Graco piliečiui grąžinti, panašu, kad sprendimas antrą A.Schwarzeneggerio muziejų įkurti ne Grace, o Thal kaimelyje, atskleidžia, kad tarp miesto ir dabartinio Kalifornijos gubernatoriaus nusidriekęs šešėlis nesumažėjo.

2009.10.

penktadienis, spalio 23

Neregėta Lietuva – Vienos imperatoriškuose rūmuose



Po imperatoriškųjų Hofburgo rūmų Vienoje (Austrija) skliautais – žvilgsnis į Lietuvą iš paukščio skrydžio.

Vakar pavakare dar XIII a. pradėtų statyti rūmų komplekse, kuriame šeimininkavo galingiausia Austrijos-Vengrijos imperijos Habsburgų dinastija, atidaryta Mariaus Jovaišos fotografijų paroda „Neregėta Lietuva“.

„Unikali paroda, sukelianti ažiotažą užsienyje, unikaliuose rūmuose padeda ne tik svetimšaliams, bet ir patiems lietuviams iš naujo atrasti Lietuvą“, - sveikindamas susirinkusiuosius pažymėjo Lietuvos ambasadorius Austrijoje Giedrius Puodžiūnas.

Fotografijų autorius M.Jovaiša parodos atidarymo metu papasakojo apie albumo „Neregėta Lietuva“ idėją, jos įgyvendinimą, pademonstravo skaidres ir muzikinį filmą.

Į Vieną jis atskubėjo iš Paryžiaus, kuriame pristatė „Neregėtos Lietuvos“ fotografijų albumą prancūzų kalba. Fotografas prisipažino, jog šiuo metu jis serga „Neregėto Belizo“ (valstybės Centrinėje Amerikoje) ir „Neregėtos Italijos“ nuotraukų albumų idėjomis.

Vakar M.Jovaišos darbai buvo pristatyti Austrijos lietuvių bendruomenei. Antradienį su „Neregėtos Lietuvos“ fotografijomis Hofburgo rūmų sparne, kuriame šiuo metu yra įsikūręs Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) konferencijų centras bei oficiali Austrijos prezidento rezidencija, buvo supažindinti prie ESBO ir Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) akredituotų šalių diplomatai.

Renginys suorganizuotas Lietuvos vardo Tūkstantmečio proga.

2009.10.23

trečiadienis, spalio 21

Vieniečiai: kavos ir žaidimų!


Vos spėjus nurimti spalio 1-ąją Vienoje švęstos Pasaulinės Kavos Dienos renginiams, kurių metu miestiečius kavinių šeimininkai vaišino nemokama kava ir lepino dovanomis bei atrakcijomis, spalio 19 d. ant Austrijos sostinės kavinių nusileido Kriminalinės Nakties sutemos (vok.k. Die Kriminacht im Wiener Kaffeehaus).

Nuo 2005 m. vykstančio renginio metu daugiau nei pusšimtyje Vienos kavinių vietos bei užsienio autoriai skaitė kriminalines istorijas ir detektyvus, bendravo su kavą gurkšnojančiais lankytojais.

XX a. pr. senamiestyje įkurtoje „Cafe Korb“ realius kriminalus skaitė Vienos miesto policininkai. Naujausią savo scenarijų kriminaliniais motyvais scenaristas Max Gruber pristatė Vienos kanalizacijos požemiuose, kuriuose 1949 m. buvo nufilmuotos kelios scenos iš žymiausio filmo apie Vieną „Trečias žmogus“ (vok.k. Der Dritte Mann). Be rašytojų iš JAV, Švedijos, Vokietijos ir kt., Lenkų kultūros institute skaitytojus subūrė ir lenkų detektyvų rašytojas Marek Krajewski.

Visos Kriminalinėje Naktyje dalyvavusios kavinės sulaukė lankytojų anšlago ir net nesutalpino visų norinčių. Skaitymai šiemet pritraukė apie 15 tūkst. detektyvinės literatūros mėgėjų.

Viena, kurioje kavinių tradicija skaičiuojama šimtmečiais, dažnai vadinama Kavos sostine. Viso šiuo metu čia veikia daugiau nei pustrečio tūkstančio kavinių.

Kava – mėgstamiausias austrų karštas gėrimas. Vidutiniškai kasmet vienas Austrijos gyventojas suvartoja 8,2 kg kavos, t.y. kasdien išgeria apie 2,6 puodelius. Vienos kavinių savininkų asociacija palygina, jog daugiau teišgeriama vandens, net alaus skanavimo rodikliai šalyje yra mažesni.

2009.10.20

Austrijos žiniasklaida apie D.Kedį: „Lietuvos nacionalinis didvyris“

Lietuvoje tebetiriamos su pedofilija susijusios dvigubos žmogžudystės atgarsiai – ir Austrijos žiniasklaidoje.

Nuo teisėsaugos besislapstantis Drąsius Kedys, įtariamas Kauno apygardos teismo teisėjo Jono Furmanavičiaus bei Violetos Naruševičienės nužudymu, austrų žurnalistų vadinamas „pašiurpusiu tėvu“, kuris pakėlė ranką prieš „iškrypusią porelę“, nes sužinojo, kad ši seksualiai išnaudojo jo mažametę dukrą.

Austrijos žiniasklaida akcentuoja, kad tokį D.Kedžio poelgį sąlygojo policija, likusi kurčia jo maldavimams nubausti pedofilus. Pabrėžiama, jog po ilgo tyrimo byla buvo nutraukta dėl įrodymų trūkumo.

„Austrian Times“ pažymi, jog besislapstantis žudikas tapo herojumi Facebook ir Youtube tinklalapiuose, kuriuose paramą jam reiškia tūkstančiai užsiregistravusių fanų iš viso pasaulio. Be to, pateikiama vieno fano citata: „Tu esi mūsų herojus. Tai, ką padarei, yra ne kas kita, o teisingumas“.

Taip pat pranešama, kad Lietuvoje platinami puodeliai ir marškinėliai su D.Kedžio nuotrauka ir užrašu: „Drąsius: vienišas keršytojas“.

Austriškas naujienų portalas, talpinantis ir D.Kedžio nuotrauką, praneša, kad šiuo metu įtariamajam siūlomas saugus prieglobstis kaimyninėje Lenkijoje.

2009.10.19

antradienis, spalio 20

Why Brüno frightens Austria?


Since the beginning of July, when Viennese cinema theatres have hosted the first run of Brüno, no one could still frankly claim if not seeing the movie yet, then at least not noticing lemon yellow tight shorts dressed gay hero, allurely looking from the outdoors poster in every corner or every bus stop in the city. Whether Brüno impolitely showed his buttocks to Vienna in the poster, whether he seduced, whether he provocated to accept the rules of the game. His game. It’s a pity, but it seems that Austria already has proudly refused to do it.

One hour and a half full of controversial jokes, comical situations in true or performed reality, provocative dialogs and slightly pornographical scenes (namely because of them, for instance, teenage spectators of Great Britain were able to watch only edited version - two minutes shorter movie in English cinema theatres).

Brüno also ironizes celebrities’ vanity fair, fashion industry, masculinistic and homophobic society, makes rasistic, religious and political remarks and, what is the most painful for Austria, intentionally emphasizes hints on Hitler and Nazi Era. That’s the way Brüno behaves in the movie and that’s the way he teases Austria. Well, mostly Austria.

Who actually is Brüno? Portrayed by English comic Sacha Baron Cohen, he claims to be the most famous Austrian gay. This fictional character, also as Borat from Kazakhstan was, in the movie loses his job in TV fashion show, loses his boyfriend and aims to become the celebrity in America and “the most famous Austrian since Adolf Hitler or Arnold Schwarzenegger”.

After trying to start his unsuccessful, unfortunately, career in American TV, Brüno is ready to pay the price whatever needed for the publicity – adopting an afroamerican child, participating in talk show, heading for the Middle East with request to be kidnapped or deciding to become straight after all.

In Brüno Sacha Baron Cohen uses the same recipe as he had in his first worldwide successful comedy Borat: Cultural Learnings of America for Make Benefit Glorious Nation of Kazakhstan. That is his stunning ability to notice and to generalize the flaws of contemporary society, as if to force the society to stand up in front of the distorting mirror, and fascinating remaining naïve in every situation, especially not scripted in advance. This, what could be called as the background of his comedies, even allows the heroes of Sacha Baron Cohen compare with Charlin Chaplin’s The Little Trump, as some of film critics declare.

Firstly Sacha Baron Cohen has appeared as Brüno in 1998 during short sketches of the Paramount Comedy Chanel. Then the character became the guest of Da Ali G Show. Universal Studios decided to make a film Brüno after the great success of Ali G Indahouse (2002) and Borat (2006). All these three remarkable personages were created and performed by Sacha Baron Cohen. By the way, he also was one of the authors of all three screenplays and one of the directors and producers of a film Brüno.

However, one important question still remains open – why Brüno is Austrian gay? According to one guess, while creating the character of Brüno, Sacha Baron Cohen was influenced or even inspired by several years he had spent in Vienna in the very beginning of his career.

Quite many speculations arose considering the version that the character of Brüno has got its prototype – whether Austrian television ORF showman Alfons Haider, face of the Dancing Stars, whether fashion editor of Austrian daily Oesterreich Adi Weiss. Both seems to be open for this kind of interpretations, nevertheless they recognize only two possible similarities between them and Brüno – they are all Austrians and they are openly gays.

“It is so obvious Cohen picked a country like Austria – it would not be that interesting if his character was from Milan or Paris”, adds potential alter ego of Brüno Adi Weiss, taking part in a discussion why Brüno is exactly from Austria. And he is partially right.

Creating surroundings of gay “fashionpolizist” Sacha Baron Cohen needed a country with not only significant population of homosexuals (in that way Germany would have suited him better, “In Germany there are even more gays than in Austria”, as admits Brüno himself in the beginning of the film), but also the country which could be well identified by recent mass media coverage, contradictory past and which would be highly vulnerable and sensitive because of it. Austria was the exact country Sacha Baron Cohen needed.

“Austrian dream is to have a job, find a dungeon and raise a family there”, tells Brüno to spectators face and everybody remembers the drama in Josef Fritzl house.

„Kampf, mein is ze fashion bible written by Austria's black sheep Adolf Hitler”, explains he. Or later, looking at the photos of Hollywood celebrities he calls Brad Pitt as Bradalph Pittler and Mel Gibson as der Fuhrer.

Sacha Baron Cohen’s Brüno plays with stereotypes, juggle with clichés, attaches labels to the past of the country, unmasks the reality and caricatures society with no pricks of conscience. That’s because finding a weak spot, a wound, sifting it well with pepper and hoping that the joke will be roughly insulting serves for the comic as a really good strategy advertising his films. Especially when indignant countries, such as Kazakhstan was and now as Austria is, do not give no ear to his provocations. Free, suggestive and international publicity – that’s what he gets in that case.

“Austrians fail to see funny side of Brüno”, “Brüno goes too far“, “Austrian sense of humour challenged by Brüno“, “Austrian press is already on the defensive”, “Provocation of the highest level”, “Brüno could be a catastrophe for tourism in Austria”, “Film is a threat to the country’s world image and economy”… That’s just some of the headlines of Austrian dailies after premiere of Brüno.

Also Kazakhstan “still suffering enormous loss of identity” after the movie Borat, was often reminded, having worries that Austria would definitly face the same situation after Brüno. But none of the Austrian dailies reminded the fact that actually Kazakhstan owns Borat. The tourism to the country after the film increased 5 times, turnover of hotels - 300 percent, and Kazakhstan was chosen to be the country you must see in 2007. Not such a big harm, is it?

But in Austria even the future ambassador in Great Britain Emil Brix expressed his deep wish that people should protest against the movie because of its inappropriate and cheap remarks about Hitler and its intentions to link Austria with the Nazi era. He even suggested watching the movie Funny Games directed by Austrian director Michael Haneke instead of Brüno for better understanding of real Austria and real Austrian culture. A little bit not logical suggestion keeping in mind the fact that Brüno has nothing to do with Austrian culture and is pure Hollywood product.

What considers issues of the Nazi era and Hitler in the movie, it is worth remembering that not long ago Austria has demonstrated enviable restraint while witnessing the exhibition The Fuhrer’s Capital of Culture. Art and National Socialism in Linz and Upper Austria in Linz, European capital of culture 2009, and the exhibition the Porno Identity in Kunsthalle Wien, where the pornographical films about sexual relationships of Nazi-gays could be observed. “There is a new generation. Nobody is Nazis here”, thinks Alfons Haider and is convincingly right.

Openly negative reaction to Brüno really makes Austria the country which is the target of Sacha Baron Cohen’s satire - conservative, vulnerable because of its past, very sensitive because of the rasistic issues and having no sense of humour.

Also Austria appears to be quite an egocentric country. In the article above mentioned jokes related with Hitler or Nazi era were just the top of the iceberg in the movie. All the other untactful jokes about Catholicism (scenes with the black baby Jesus), Jews, Israel and Palestine (“Is there a difference between Hamas and Humus?” asks Brüno) and etc. makes the Austria not the only one object to be rudely scoffed of.

But neither Vatican nor Middle East countries considered it to be urgent matter to react to some Hollywood movie. The fact that Vatican has announced its position according Angels and Demons and even Harry Poter and the Half-Blood Prince shows that the Holly See comprehended the tactics of such comics as Sacha Baron Cohen and does not wish to participate in his games. So Brüno loses even to Harry Poter. But scores for Austria.

The worst thing is that Austria after having involved itself in the game of Brüno, extends the game. Now reaction of Austria serves as a very good hook for Sacha Baron Cohen to develop Brüno’s history and memories of his “native country” in various interviews and talk shows. And dictionary of Brüno which has appeared in the official site of the movie (www.thebrunomovie.com) with such references as “train to Auschwitz – where unfashionable people belong” or “Klub Apartheid – the coolest club in Vienna” illustrates the fact how well Sacha Baron Cohen perceived the weakest link of Austria and how well he can use it for the purposes of further advertising of the film.

Actually Austria itself missed the opportunity to stay calm and gave the ace directly to the hands of Brüno. Austria did not realize in time that it is not Austria the main personage in the movie and nor even Brüno, but the society of any country with its flaws and phobias.

Also it’s a pity that all the mass media attention after the premiere was paid mainly to the confrontation between Austria and Brüno, and not to the topic which is so important in the movie – homosexuality. Brüno could give a really good tribune for the homosexuals of various countries to raise one more time the question of their rights and equality, to call the society for the open discussion. Brüno parodies well the pressure which gays get, when they are forced by society to become real men, to undergo a special treatment, to use the doubtful service of gay convert and etc.

Issue of homosexual rights becomes even more important after the fact that Ukraine has banned at all showing Brüno in the cinema theatres of the country claiming that it can “damage the moral upbringing of citizens”.

But there is also good news for the end. Not all the Austrians are frightened by Brüno. The poll for the www.austriantimes.at “Are fears the Brüno movie could harm Austria’s image justified?” found that 576  of Austrians think that Austria’s image has already been damaged by more serious issues, half less pollsters are sure that Brüno is just lots of fun and people should relax about it, and only 6 suppose that the film could really tarnish the country’s reputation.

So welcome to Austria, Brüno!

2009.07.17

Vienoje - Raudonųjų Nosių maratonas


Bėgti užsidėjus didžiulę raudoną klouno nosį - tokio pagrindinio reikalavimo turėjo laikytis daugiau nei tūkstantis savaitgalį Vienoje vykusių bėgimo varžybų dalyvių.

Moto „Bėgu ir juokiuos“ paskelbusių labdaros maratono rengėjai – organizacija „Raudonosios Nosys. Klounai-gydytojai. Austrija“ (Rote Nasen Clowndoctors Austria) – taip siekė surinkti lėšų klounams-gydytojams, ligoninėse lankantiems sergančius vaikus.

Kiekvienas, norintis dalyvauti bėgimo varžybose, turėjo sumokėti 10 eurų (apie 35 Lt) dalyvio mokestį. Organizatoriai paskelbė, kad viso buvo surinkta daugiau nei 27 tūkst. EUR (apie 95 tūkst. Lt) lėšų. Be to, maratono rėmėjai buvo pasiryžę „apmokėti“ kiekvieną dalyvio nubėgtą kilometrą (tačiau ne daugiau nei 5 km) vienu euru (3,5 Lt).

Visgi organizacija „Raudonosios Nosys. Klounai-gydytojai. Austrija“ pabrėžė, kad sekmadienį, rugsėjo 6 d., Vienos karuselių parko alėjoje Prateryje, kuriame sukasi Austrijos sostinės simboliu tapęs apžvalgos ratas, vykusiose bėgimo varžybose svarbiausia buvo nepamiršti geros nuotaikos.

Raudonomis nosimis pasipuošę dalyviai trasą galėjo rinktis įveikti įvairiai – bėgte, pėsčiomis, su šiaurietiško ėjimo (Nordic Walking) lazdomis, riedučiais, paspirtukais ar net dviračiais. Kai kurie maratono dalyviai judėjo vedini šunimis, užsikėlę mažamečius vaikus ant pečių ar net stumdami prieš save vežimėlius su kūdikiais. Tarp Raudonųjų Nosių bėgimo varžybų dalyvių buvo ir keli neįgalieji, sėdintys vežimėliuose, ar judantys viena koja.

Stabtelėję atsipūsti bėgikai buvo vaišinami spurgomis ir gaiviaisiais gėrimais. Maratono dalyvius palaikė klounai. Jie vedė ir programą susirinkusioms šeimoms su vaikais.

„Raudonosios Nosys. Klounai-gydytojai“ yra artistinė organizacija, atliekanti socialinę misiją – lankyti pacientus ligoninėse, nešti jiems gyvenimo džiaugsmą ir skatinti šypsotis, nes juokas stiprina imuninę sistemą. Pagrindinė organizacijos auditorija – vaikai, gulintys pooperaciniame, kardiologijos, onkologijos skyriuje ar reabilitacijos centruose.

Klounai-gydytojai dirba glaudžiai bendradarbiaudami su ligoninių medicininiu personalu. Jų veiklos tyrimai atliekami remiant Pasaulio Sveikatos Organizacijai bei šalių sveikatos ministerijoms.

Prieš pradėdami veiklą klounai-gydytojai yra ne tik apmokomi klouno įgūdžių, bet ir tinkamo elgesio ligoninėse, psichologinio pasiruošimo.

Organizacija „Raudonosios Nosys. Klounai-gydytojai. Austrija“, įkurta 1994 m., buvo viena pirmųjų Europoje, pradėjusių profesionalią klounų veiklą ligoninėse. 2003 m. ji įkūrė Tarptautinę Raudonųjų Nosių. Klounų-gydytojų organizaciją (RNI), kuri jungia Centrinės Europos klounų-gydytojų bendrijas, rengia projektus užsienyje, skatina vaidybos, finansavimo, komunikacijos patirties mainus. Šiuo metu RNI organizacija vienija Austrijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Vokietijos, Slovėnijos klounus-gydytojus, vykdo specialius projektus Čilėje, Izraelyje ir Palestinoje.

Monicos Culen, vienos iš RNI įkūrėjų, teigimu, organizacija ne tik vienija ir dalinai finansuoja Centrinės Europos klounų-gydytojų bendrijas, bet ir prižiūri, kad klounų programos atitiktų aukštus etikos ir vaidybos kokybės standartus.

Šiuo metu visoje Austrijoje pacientus lanko 53 klounai-gydytojai 35 ligoninėse. Per metus jie pralinksmina apie 70 tūkst. ligonių.

Startavęs Vienoje Raudonųjų Nosių maratonas rugsėjo ir spalio mėnesiais dar bus surengtas keliose dešimtyse kitų Austrijos miestų ir gyvenviečių.

2009.09.06

Viena atsuko nugarą M.Jacksonui

Šiandien, praėjus vos kelioms valandoms po to, kai Vienos miesto taryba nutarė neskirti žadėtos 600 tūkst. eurų (apie 2 mln. litų) paramos grandioziniam koncertui, skirtam Michaelui Jacksonui atminti, jo organizatoriai paskelbė atšaukiantys renginį Austrijos sostinėje ir perkeliantys jį į Londoną.

Miesto taryba sprendimą priėmė po ketvirtadienį įvykusios spaudos konferencijos, kurioje pagrindinis koncerto iniciatorius birželio mėnesį mirusios popžvaigždės brolis Jermaine‘as vis dar negalėjo patvirtinti garsenybių, dalyvausiančių renginyje.

Kaip anksčiau pranešė ir lrytas.lt, ambicingame koncerte „Duoklė Michaelui Jacksonui“, turėjusiame įvykti šių metų rugsėjo 26 d. prie Austrijos monarchų Habsburgų vasaros rezidencijos Schoenbrunno rūmų, buvo laukiama pasirodant Madonnos, U2, Whitney Houston, Lionel Richie, Usher, Steve Wonder ir kt. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad su minėtomis žvaigždėmis tai buvo nesuderinta, todėl didžioji dauguma jų neturėjo galimybės į savo darbotvarkę įtraukti pasirodymo Vienoje.

Dalyvavimą koncerte M.Jacksonui atminti patvirtino tik W.Houston.

Spaudos konferencijoje J.Jackson pažėrė vadinamųjų B lygio žvaigždžių, kurios koncerte Vienoje atliktų žymiausias M.Jacksono dainas, pavardžių sąrašą. Tai sukėlė 40 tūkst. fanų, jau įsigijusių nuo 60 (apie 200 litų) iki 500 eurų (apie 1700 litų) kainavusius bilietus, pasipiktinimą. Tačiau vienas iš koncerto rengėjų Georgas Kindelis pabrėžė, kad renginyje dalyvausiančių įžymybių vardais spekuliavo ne organizatoriai, o žiniasklaida.

Kritikos vietos žiniasklaidai negailėjo ir pats J.Jacksonas: „Austrijos žurnalistai kažkodėl buvo linkę neigiamai nušviesti renginį. Negaliu suprasti, kaip dainininkai, turintys po 10 Grammy statulėlių ir parduodantys milijonus įrašų visame pasaulyje, gali būti vadinami B lygio žvaigždėmis, nerodant jiems jokios pagarbos. Ką gi, jei jie nelaukiami Vienoje, Londonas tikrai džiaugsis jų sulaukęs“.

Koncertas Londone planuojamas 2010 m. birželio mėnesį, kai bus minimos M.Jacksono mirties metinės. Organizatoriai datą ir vietą patikslinti žada iki šių metų pabaigos.

Bilietus į koncertą Vienoje įsigijusiems žmonėms organizatoriai žada grąžinti pinigus, tačiau įspėja negalintys jų pakeisti į koncerto Londone bilietus, nes numatomos kitokios kainos.

„Paminėsime mano brolį mieste, kurį jis pats pasirinko savo sugrįžimo koncertui. Deja, mirtis Michaelui sutrukdė. Vietoj aštuonių pasiruošimo savaičių dabar turėsime aštuonis mėnesius, todėl Londono scenoje tikrai išvysite didžiausio ryškumo žvaigždes, kurios dėl užimtumo negalėjo pasirodyti Vienoje“, - oficialiame koncerto tinklalapyje paskelbė J.Jackson.

Nors jis padėkojo Vienos miesto tarybai už palaikymą bei planuotą paramą renginiui, tačiau akcentavo, kad atšaukus koncertą Viena neteko unikalios galimybės pasireklamuoti žymiausiuose pasaulio TV kanaluose ir dienraščiuose.

Žadėta Vienos miesto tarybos daugiau nei pusės milijono eurų parama renginiui turėjo daug priešininkų, teigusių, kad tokia suma – karališka. Miesto tarybos argumentas, kad pinigai atsipirktų, nes pasaulio dėmesys Vienai dėl joje organizuojamo koncerto padidintų turizmo srautus, buvo sukritikuotas, nes turistams Viena labiau asocijuojasi su Sacher tortu, o ne su pop karaliumi.
Austrijos sostinė Viena turėjo būti pirmąja valstybe, ketinusia paminėti M.Jacksoną. Be pasaulinio lygio popžvaigždžių scenoje prie Schoenbrunno turėjo pasirodyti ir aktorius Al Pacino, buvęs JAV valstybės sekretorius Collinas Powellas, o Larry Kingas planavo iš Vienos koncerto metu vesti tiesioginę pokalbių laidą.

2009.09.11

Duoklė M.Jacksonui

Austrijos sostinė Viena pasiryžusi būti pirmąja valstybe, ketinančia su kaupu atiduoti duoklę birželio mėnesį mirusio dainininko Michaelo Jacksono atminimui. Rugsėjo 26 d. čia rengiamas grandiozinis koncertas, taip ir pavadintas „Duoklė Jacksonui“, kuriame laukiama pasirodant ne tik garsiausių pop žvaigždžių, bet ir aktoriaus Al Pacino, buvusio JAV valstybės sekretoriaus Collino Powello, Larry Kingo ir kt.

* * * * *
„Tragedija, ištikusi mane po brolio mirties, nesibaigė ir niekada nesibaigs. Tačiau jo mirtis padėjo man suvokti savo misiją - dabar noriu visą savo gyvenimą skirti skleisdamas Michaelo neštą žinią. Juk jis ne tik darė gera kitiems, bet ir kitus mokė to paties. Aš noriu parodyti žmonėms, kad jam svarbiausia buvo ne muzika, o geresnis pasaulis. Tik tai supratęs gali suvokti, koks išties buvo Michaelas. Jis norėjo įtikinti žmones, kad pasaulis bus geresnis tik tada, kai bus siekiama, kad jis toks būtų. Tikiuosi, kad panašus koncertas vyks kasmet, kad Michaelas niekada nebūtų pamirštas“.

Taip koncerto idėją pristato pagrindinis jo iniciatorius M. Jacksono brolis Jermaine, su kuriuo jie vaikystėje koncertavo žymiajame Džeksonų penketuke (The Jackson 5) nuo 1964 m. iki 1975 m., kai Jermaine atsiskyrė nuo brolių ir pradėjo solinę karjerą.

Kartu su kompanija „World Awards Media“ organizuojamame trijų valandų renginyje 10 žymiausių pasaulio dainininkų, tarp kurių minima Madonna, U2, Whitney Houston, Lionel Richie, Usher ir kiti atliks15-20 M.Jacksono hitų.

Koncertas vyks prie Austrijos monarchų Habsburgų vasaros rezidencijos Schoenbrunno. Įspūdingi XVII a. rūmai, lankomiausias Vienos turistinis objektas, yra apsupti didžiulio parko, papuošto simetriškais gėlynais, skulptūromis, fontanais, jame įsikūręs ir vienas gražiausių Europoje zoologijos sodų.

Karūnos formos „svajonių sceną“ su mobiliomis sienomis, ant kurių bus rodomos skirtingos video projekcijos, planuojama pastatyti taip, kad Schoenbrunno rūmai taptų įsimintiniausiu jos elementu.

Scenos kairėje ir dešinėje bus įrengta 5 tūkst. sėdimų vietų VIP svečiams. Iš viso rengiamasi į koncertą parduoti 90 tūkst. bilietų. 85 tūkst. iš jų – į stovimas vietas, jie kainuoja po 60 EUR (apie 200 LT). Bilietų į sėdimas vietas kaina yra 200-500 EUR (apie 700-1700 LTL). Bilietais pradėta prekiauti šį ketvirtadienį.

Prie televizijos ekranų koncerto transliacijos metu tikimasi pritraukti milijardo žiūrovų auditoriją.

Po atsisveikinimo su M.Jacksonu ceremonijos Los Andžele tikėtasi, kad koncertas jam atminti bus surengtas Londone rugpjūčio 29 d, kai pop žvaigždei būtų sukakę 51-ieri metai. Tačiau Larry Kingo pokalbių laidoje Jermaine paaiškino, kad jis koncertui pasirinko Vieną, nes, pasak jo, Michaelas, kelis kartus koncertavęs Austrijoje, mėgo Vieną, yra lankęsis Schonbrunne ir buvo sužavėtas rūmais. „Schoenbrunnas – kaip Neverlandas, tik didesnis“, - su legendine brolio įkurta ranča imperatoriškuosius austrų rūmus palygino Jermaine.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Austrijos žiniasklaida praneša, kad nors jau pradėta prekyba bilietais, dar nėra patvirtintas nei vienos pop žvaigždės dalyvavimas rugsėjo 26 d. koncerte.

Be to, nors Jermaine Jackson dievagojasi, kad organizuodamas koncertą brolio atminimu rūpinasi visos Jacksonų šeimos vardu, Michaelo seserys Janet ir Latoya yra pareiškusios, kad Jermaine ignoruoja šeimą, nederina su ja veiksmų ir net nėra nei vieno jų pakvietęs į renginį Vienoje. Tad koncertas pop karaliui atminti gali dar labiau pagilinti plyšį Jacksonų klane.

2009.09.07

Skurdo mažinimo recepto ieško moterys-klounės


Ar skurstant prarandamas humoro jausmas? Ar skurstantys gali kurti gerą meną? Jeigu dauguma skurstančiųjų – moterys, kodėl mene dominuoja vyrai? Ar turtingesni labiau moka juoktis?
Tokius klausimus paskaitoje bei grupės diskusijoje „Moterys prieštaringame meno-humoro-skurdo kontekste“ kėlė moterys-klounės, susirinkusios į 2-ąjį Tarptautinį moterų-klounių festivalį (Internationales clownfrauenfestival), vykstantį lapkričio 28-gruodžio 6 d. Vienoje (Austrija).

Klounių pagalba skurstančioms moterims ir vaikams

Skurdas pasaulyje turi moters veidą: iš žmonių, turinčių pragyvenimui tik du dolerius per dieną, 70 proc. sudaro moterys. 99 proc. iš pusės milijono kasmet mirštančiųjų gimdymo metu, yra moterys iš skurdžių šalių. Tarp nemokančių rašyti ir skaityti net du trečdalius sudaro moterys.

„Natūralu, kad žinodamos tokią statistiką, kurią dar būtų galima tęsti ir tęsti, mes, moterys-klounės, užduodame sau klausimą: ką mes, o ne vyrų valdomos valstybės, vyriausybės, ministerijos, fondai, galime padaryti, kad sumažintume skurdą? Kaip galime padėti skurstančioms moterims neprarasti humoro jausmo? Juk humoras yra viltis. Jeigu gali iš kažko juoktis, vadinas, gali tai pakeisti“, - feministinį diskusijos aspektą pažymėjo moderatorė Michaela Moser, Austrijos ir Europos skurdo mažinimo tinklo tarybos narė, disertacinio darbo „Naujos moterų, skurdo ir socialinio integralumo perspektyvos“ Velso universitete autorė.

Jos teigimu, humoro jausmas turi didelės įtakos pirmiausia psichologiniam skurdo mažinimo problemos sprendimui. Dauguma skurstančių moterų jaučia gėdą ar kaltę, kad savu laiku negavo tinkamo išsilavinimo, nerado gerovę užtikrinančio darbo, ištekėjo „ne už to“ vyro. Klounės savo pasirodymuose arba skurdžiau gyvenančioms moterims organizuojamuose kursuose moko, kad žmonės nėra superherojai, tad nereikia bijoti parodyti savo silpnumo, išlaisvinti moteriškumo, keisti save, nes permainos pirmiausia turi įvykti viduje, tik po to išorėje.

„Štai, Austrija yra turtinga, klestinti šalis. Apie skurstančius joje tarsi stengiamasi daug nekalbėti. Tačiau Vienoje yra nemažai benamių žmonių. Į juos deramas dėmesys buvo atkreiptas tik tada, kai jie susibūrė ir ėmė leisti specialų benamiams skirtą laikraštį. Vadinasi, tik susivieniję tampa matomi“, - pavyzdį pateikė M.Moser, skatindama ir skurstančias moteris burtis, jungtis, kelti į viešumą problemas, su kuriomis susiduria.

Kad tai gali padėti daryti moterys-klounės, iliustruoja kitų šalių, ypač JAV ir Brazilijos pavyzdžiai. JAV klounės daug dėmesio skiria vaikams, kilusiems iš skurdžių šeimų, - dirba su jais, veda užsiėmimus, stengiasi motyvuoti mokytis, įgyti profesiją, bando užkirsti kelią jiems įsitraukti į gatvės gaujas.

„Kalbėdami apie ekonominį skurdą dažnai pamirštame intelektualinį skurdą. Brazilijoje pilna vaikų iš skurdžiau gyvenančių šeimų, kurie nei karto nėra įkėlę kojos į teatrą. Todėl moterys-klounės Brazilijoje ne tik organizuoja užsiėmimus moterims, bet ir rengia kultūrinius projektus vaikams ir jaunimui, skleidžia brazilų literatūrą, organizuoja diskusijas, skatina jaunuolius kalbėti ne tik apie televizijos muilo operas, bet ir apie meną, mokslą, kultūrą. Stimuliuodamos jaunimą intelektualiai moterys-klounės irgi prisideda prie skurdo mažinimo“, - įsitikinusi Geni Viegas, aktorė, psichologė, Brazilijos moterų-klonių asociacijos narė.

Diskusijos metu klounės aptarė ir kapitalistinę visuomenės santvarką, kaip skatinančią vartotojiškumą ir taip gilinančią atotrūkį tarp skurstančiųjų ir pasiturinčiųjų, bei progresyvinių mokesčių, kurie sumažintų tą atotrūkį, būtinybę.

Diskusijos dalyvės sutarė dėl vieno – moterys-klounės gali padėti kovoti su skurdu. Bent jau tuo, kad gali išmokyti pasijuokti iš problemos, o po to – ieškoti perspektyvos, kaip pasaulį padaryti geresnį.

Kas diskriminuoja klounes?

Geresnio pasaulio perspektyvas klounės iš Ispanijos, Argentinos, JAV, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Izraelio, Šveicarijos, Ukrainos, Vokietijos ir Austrijos pristatė savo spektakliuose 2-ojo Tarptautinio moterų-klounių festivalio rėmuose. Spektakliuose paliestos moters savirealizacijos, padėties visuomenėje, stereotipų dėl moters vaidmens bendruomenėje temos. Izraelio moterų-klounių trupė „Igrarama“ pristatė vaidinimą „Ginklai ir nosys“ (Guns and Noses) apie moteris kariuomenėje, šveicarė Gardi Hutter – monospektaklį „Jeanne d‘ArPpo“ apie moterį, svajojusią tapti tokia heroje kaip Žana d‘Ark, tačiau paskelbusia karą vieninteliam savo priešui – kasdienių skalbinių krūvai, austrė Verena Vondrak suvaidino nepaliaujamai su vėjo malūnais kovojančią Doną Kichotę (Donna Quichotte), amerikietė Hilary Chaplain – žydę, paviešinusią savo privatų gyvenimą („Jos dienos gyvenimas“/A Life in Her Day).

Klounių teigimu, feministinės temos jų spektakliuose nagrinėjamos sąmoningai. „Moterų komediančių yra daug mažiau nei vyrų. Galbūt moterys dar nemoka iš savęs pasijuokti? Pagrindinis moterų-klounių tikslas yra parodyti moters poziciją, atskleisti jos požiūrį, kovoti su vyraujančiu maskulinizmu. Net mene dominuoja vyrai. Ne paslaptis, kad klounai diskriminuoja moteris-klounes, nelaiko jų lygiavertėmis partnerėmis. Pavyzdžiui, Brazilijoje moterys-klounės nėra kviečiamos dalyvauti jokiuose reikšmingesniuose kultūros renginiuose. Lyčių klausimus mene būtinai iškelsime šių metų gruodžio mėnesį vyksiančiame pirmajame Brazilijos moterų-klounių susitikime“, - tvirtina G.Viegas.

Be to, moterų-klounių tikinimu, būti klounu yra sunkiau, nei būti aktoriumi. Klounas dažniausiai yra siejamas tik su vaikų auditorija, todėl moterys-klounės turi visąlaik įrodinėti, kad jų vaidinimai yra skiriami įvairaus amžiau žiūrovams. Stereotipinis klouno veiklos interpretavimas kartais užkerta kelią ir paramai iš įvairių fondų, programų. Todėl moterys-klounės turi kovoti ne tik su vyrų-klounų diskriminacija, bet ir pastoviai šviesti visuomenę apie moterų-klonių veiklą. Štai kodėl kas dvejus metus rengiami tarptautiniai moterų-klounių festivaliai yra ne tik puiki proga pristatyti savo vaidinimus, susipažinti su kolegių pasiekimais, bet ir pasidalinti patirtimi, kaip stiprinti moterų-klounių pozicijas.

Tarptautinį moterų-klounių festivalį Vienoje kartu organizuoja teatrai „Kosmos“ ir „Super.nova“.

Moterims menininkėms – buvęs porno kino teatras

Vienos teatras „Kosmos“, atidarytas 2000 m., skirtas išskirtinai moterų spektakliams, renginiams. Jau nuo 1997 m. Austrijos moterų menininkių asociacija, siekdama sustiprinti feminizmo įtaką visuomenėje, reikalavo įkurti moterų meno centrą. Asociaciją, kurios šūkis buvo „Moterims reikia erdvės“, palaikė didžioji visuomenės dalis. Po dvejų metų derybų Austrijos Vyriausybė pažadėjo moterų menininkių reikmėms skirti Vienos centre įsikūrusį buvusį porno kino teatrą „Rondell“, tačiau savo pažado neištęsėjo. Moterims menininkėms ėmus organizuoti protesto akcijas, buvo surastas kitas variantas – buvęs kino teatras „Kosmos“.

Į šį unikalų teatrą mielai kviečiami ir vyrai, skatinant juos artimiau susipažinti su feminizmo idėjomis, tačiau bilietai jiems atsieina brangiau. Remiantis statistika, kad moterų atlyginimai yra trečdaliu mažesni nei vyrų, moterims taikoma 30 proc. nuolaida bilietams į „Kosmos“ teatrą.

Teatras „Super.Nova“, įkurtas 2001 m., taip pat didžiausią dėmesį skiria spektakliams, nagrinėjantiems lyčių klausimus.

Tarptautinis moterų-klounių festivalis vyksta ir Andoroje. Moterų-klounių kursai organizuojami Londone, Niujorke, Sidnėjuje, Paryžiuje, Vienoje, kituose miestuose. Melburne nuo 1991 m. veikia Moterų cirkas. Moterų-klounių kursus organizuoja ir organizacija „Klounai be sienų“, siekianti juoku ir humoru pagerinti vaikų ir bendruomenių gyvenimo sąlygas krizės apimtose šalyse.

Vienintelės profesionalios cirko organizacijos Lietuvoje „Baltijos cirkas“ duomenimis, Lietuvos profesionalaus cirko istorijoje moterų-klounių nėra buvę. Per 15 „Baltijos cirko“ veiklos metų cirko kvietimu programose pasirodydavo tik moterys-klounės iš užsienio šalių. Šiuo metu įvairiuose šou su projektu „Mylimas klounas“ dalyvauja dvi cirko artistės Vita Rusnak ir Laima Bereišytė.

2008.12.07