trečiadienis, gruodžio 30

Po kavos pupelėmis grįstą Vieną


Vienoje pasakoje į mišką vedami vaikai trupino paskui save duoną, kad taip pažymėtų taką į namus ir vėliau galėtų grįžti. O po Austrijos sostinę vingiuoja kelias, nubarstytas kavos pupelėmis. Juo žengiant teks aplenkti Augustinenkirche su saugomomis 54 Habsburgų monarchų širdimis, žymiąją Stephans katedrą su mistiniu Nukryžiuotuoju, kuriam, tikima, tebeauga barzda, Figarohaus - V.A.Mocarto namus, - kuriuos kompozitorius prarado negalėdamas atsitraukti nuo pragaištingo kortavimo staliuko, arkliais kinkytų karietų apsuptą imperatorišką Schonbrunn parką, simfoninio orkestro garsų prisigėrusias Operos teatro sienas, spalvotąjį Hunderwasser statinį, suręstą be jokių tiesių linijų, ar kitus ryškiausius Vienos turistinius objektus, tačiau visos kelionės metu lydės nepakartojamas kavos dvelksmas, o į nugarą alsuos kelių šimtų metų senumo istorija. Juk daugelyje šaltinių Viena pagrįstai vadinama kavos sostine – joje priskaičiuojama daugiau nei 2000 kavinukių!

300 kg kavos ir kruasanų paslaptis

Nors vieniečiai giriasi, kad kava ėmė mėgautis dar tais laikais, kai buvo atrasta Amerika, kavinių atsiradimo istorija Alpių šalies sostinėje siejama su XVII a. II puse. Išlikusi istorija, kad 1683 m. vykusiame Vienos mūšyje su turkais pasižymėjusiam ukrainiečių kilmės lenkui Georgui Francui Kolčickiui buvo leista pasiimti visus užimtoje turkų stovykloje rastus 300 kg kavos (mat kiti manė, kad tamsios pupelės maišuose – kupranugarių ėdalas). Lenkas, neilgai galvojęs, kaip panaudoti tokį laimikį, ne tik atidarė pirmuosius kavos namus Vienoje, bet ir išpopuliarino tarp miestiečių tradiciją kavą paskaninti cukrumi ir pienu. Štai kodėl paskui dar ilgai Vienos kavinėse, pagerbiant kavos namų pradininko atminimą, buvo kabinamas Kolčickio portretas, o mieste kasmet vykdavo Kavinių Šventė.

Beje, su Vienos mūšiu taip pat siejama burnoje tirpstančių kruasanų, forma primenančių pusmėnulį ant turkų vėliavų, kilmė. Manoma, kad Prancūzijoje jie paplito tik Habsburgų monarchės Marijos Terezės dukrai Marijai Antuanetei nutekėjus į Versalį ir tapus Liudviko XVI žmona.

Dabartinėse Vienos kavinėse garuojantys kruasanai labiau siūlomi pusryčių meniu, prie rytinės kavos, o štai desertui – tokie vietiniai gardumynai kaip strudel (plonytės tešlos (sakoma, ji turi būti tokia plona, kad per ją būtų galima skaityti laikraštį ar...meilės laišką) pyragas su obuoliais ir rome mirkytomis razinomis (Apfelstrudel), varške (Topfstrudel) ar aguonomis (Mohnstrudel), Linzertorte (apvalus pyragas su riešutais ir uogiene gaminamas pagal seniausią pasaulyje išlikusį pyrago receptą), Sachertorte (Vienos pasididžiavimas – šokoladinis tortas, perteptas abrikosų uogiene, aplietas šokoladu ir patiekiamas su nesaldintos plaktos grietinėlės kauge), Palatschinken (desertiniai blyneliai su vaisiais, uogiene, šokoladu arba kaštonais), Kaiserschmarrn (mėgstamiausias Austrijos imperatoriaus Franco Jozefo I desertas – gausiai cukraus pudra apibarstytas gnaibytas pyragas su slyvų uogiene), Mohr im Hemd (šokoladinis pudingas su aguonomis šokolado arba vanilės padaže) ar, galiausiai, Marillenknodel (forma į spurgas panašūs virtinukai, apvolioti džiūvėsėliuose ir su viduryje įspausta abrikoso pusele).

Na, bet prieš užsisakant desertą, reikia prisėsti viename iš tradicinių Vienos kavos namų.

Ant smuiko rakto uodegėlės

Būtų labai simboliška kavos pupelėmis nubarstytą maršrutą po Vieną pradėti ankštoje judriausios miesto gyslos Kartnerstrasse, dieną naktį zujančios nuo turistų, prekeivių ir gatvės muzikantų, atšakoje įsikūrusioje kavinėje „FRAUENHUBER“ (Himmelpfortgasse 6). Viešnagė šiuose kavos namuose tampa dar labiau simboliška ne tik sužinojus, jog tai - seniausia kavinė Vienoje, bet ir todėl, kad, kaip byloja kukli marmurinė lentelė prie įėjimo, 1788 m. čia yra grojęs L.Bethovenas bei - pats W.A.Mocartas, žymiausias Austrijos sūnus, kurio profiliu dabinami populiarieji šokoladiniai marcipaniniai kamuoliukai „mozartkugel“. Anksčiau pastate, kuriame dabar jaukiomis šviesomis už užuolaidų klosčių šviečia kavinės su raudonu aksomu muštais foteliais, mediniuose bufetuose laikomais pyragais ir didžiuliais veidrodžiais išdabintomis sienų arkomis sietynai, XIV a. veikė miesto pirtis, kurioje miestiečiams buvo skutamos barzdos. O „Frauenhuber“ kavinė (taip pavadinta XIXa.-XXa. ją valdžiusios giminės pavarde) šiame Baroko stiliaus pastate įsikūrusi tik nuo 1824 m., iki tol ji glaudėsi Flaschmarkte.

Nenuostabu, kad „Frauenhuber“ nustebina joje tvyrančia ramybe. Pasirodo, XIX a. čia dažni lankytojai buvo į pensiją išėję karininkai, kurie prie kavos puodelio lošdavo šachmatais ir itin susierzindavo, jei jiems trukdydavo triukšmaujantys lankytojai. Sakoma, kavinė labiau atgydavo tik kalėdiniu laikotarpiu, kai visi joje buvo vaišinami tradiciniu kiaušinių punšu (karštu gėrimu su raudonu vynu ir kiaušinių tryniais).

Visgi prieš suvilgant lūpas melange (tradicine Vienos juoda kava su karštu pienu) seniausiuose Vienos kavos namuose, vertėtų žinoti šį tą apie tebegaliojantį Vienos kavinių etiketą. Pasirodo, dar ir šiomis dienomis pageidaujami santūrus ir erzelio nekeliantys klientai. Mat daugelis kavinių lankytojų gurkšnodami kavą ar gnaibydami pyragą kiauras dienas rymo prie staliuko kortuodami ar skaitydami laikraščius. Kiekvienuose tradiciniuose Vienos kavos namuose – didžiulės krūvos laikraščių. Austrų rašytojas Stefanas Zweigas net yra pajuokavęs, kad „Vienos miesto kavinėse pilna smulkių žmonelių, kurie suvartoja daugiau laikraščių nei pyragaičių“. Orus smokingu vilkintis padavėjas, dažniausiai jau žilstelėjęs vyras (moterį-padavėją tradiciniuose Vienos kavos namuose pamatysite itin retai), ne tik jūsų neskubins užleisti staliuko kitiems, bet ir nemačiomis vis papildys vandens stiklinaitę, būtinai patiekiamą su kiekvienu kavos puodeliu. Dažnoje kavinėje vakarais liejasi gyva klasikinė muzika, vyksta teminiai vakarai.

Tad skanaus „Frauenhuber“ Apfelstrudel! (tik nesutrikite paklausti “warm oder kalt?“ – karšto ar atvėsinto pyrago pageidaujate?)

Kava ir rašalas

Beje, dar apie etiketą – Vienos kavos namuose jūsų neragins padavėjas, o jūs turite nevejoti jo. Kavą ir pyragą tikrai gausite, tik prieš tai gali tekti neskubiai paskaityti vieną kitą laikraščio straipsnį. Vienoje iš tradicinių Vienos kavinių „JELINEK“ (Otto Bauer gasse 5) net kaba lentelė „Tie, kurie skuba, nebus aptarnauti“. Beje, šioje kavinėje nėra pageidaujami šunys, vaikai ir mobilūs telefonai. Tai todėl, kad nebūtų išbaidyta kavos dvasia, tvyranti tarp žalių fotelių, nuo dūmtraukio pajuodavusių tapetų, laikraščiais apverstų stalų, nubrizgusiais kilimais išklotų parketlenčių ir, žinoma, padavėjų ant sidabrinių padėkliukų nešiojamų kavos puodelių.

Minėta kavinė su žymia šiuolaikine austrų rašytoja, Nobelio premijos laureate Elfriede Jelinek nieko bendra neturi. Rašytoja, vengianti viešumos, kartais įkiša nosį nebent į „CAFE KORB“ (Brandstatte 9), garsėjančią kaip literatūrinė Vienos kavinė. Pavyzdžiui, ji dalyvavo kavinėje visą naktį trukusiuose Jameso Joyco „Ulyso“ skaitymuose. Beje, visai netoli „Cafe Korb“ – žymusis Šekspyro knygynėlis, prekiaujantis knygomis iš viso pasaulio ir dažnai sulaukiantis svečiuose įvairių rašytojų.

Ne be reikalo kalbant apie kavą Vienoje dažnai prabylama ir apie Vienos rašytojus. Kavinių savininkai jau nuo senų laikų raginami nukelti kepures prieš austrų rašytojus ir menininkus, kurie savo kūriniuose išgarsino nepakartojamą Vienos kavinių atmosferą. Kavinėse menininkai rengdavo bohemiškus susitikimus, literatūrinius skaitymus, vakarodavo ar tiesiog niekieno netrukdomi prie kavos puodelio skrebendavo plunksna.

Štai, vienoje seniausių Vienos kavinių „CAFE CENTRAL“ (Herrengasse 14), įsikūrusioje XIX a. Ferstel rūmuose, visus pro duris įžengusius lankytojus tebepasitinka poetas Peteris Altenbergas. Tiksliau, patogiai kėdėje įsitaisiusi jo papjė-mašė figūra. Šis poetas taip dažnai vakarodavo kavinėje, kad net „Cafe Central“ adresą nurodydavo kaip namų adresą, kad čia jį pasiektų korespondencija.

Kavinė, kurioje mėgdavo sukinėtis ir S.Zweigas, T. Herzlas, E. Freidllas ir kiti Vienos rašytojai, vienu metu net buvo vadinamas „Šachmatų mokykla“, nes joje knibždėte knibždėjo šachmatų mėgėjų. Deja, po praūžusio Antrojo pasaulinio karo kavinėje nepavyko išsaugoti staliuko, prie kurio įsigilinęs į šachmatų partijas pastoviai sėdėdavo L.Trockis.

Dabar, užsisakius firminės „Cafe Central“ kavos su abrikosų likeriu ir plakta grietinėle, galima grožėtis ištaikingu kavinės interjeru, milžiniškais Habsburgų portretais, tarp kolonų kasvakar sklindančia pianisto muzika, skaityti ant palangių kruopščiai išrikiuotus aprašymus apie žymius kavinės lankytojus arba ... tiesiog išsitraukti šachmatų lentą.

Apie kiną ir cigaretes

Prancūzų diplomatas Charles Maurice Talleyrand XIX a. surimavo: „Kava turi būti karšta kaip pragaras,/Juoda kaip velnias,/Tyra kaip angelas,/Saldi kaip meilė“. Vienos kavinės ne tik įkvėpdavo kurti, bet ir pačios tapdavo kūrinio dalimi. Nenuostabu, kad kai kuriose jų traškėdamos sukosi kino kameros.

Štai, vienos žymiausių juostų, filmuotų Vienoje ir išrinktų geriausiu britų filmu, „Trečias žmogus“ (rež. Carol Reed) herojai įsitaiso dar ir dabar veikiančioje „CAFE MOZART“ (Albertinaplatz 2). Negana to, filmo scenarijus, sakoma, taip pat gimė prie vieno iš kavinės staliukų, rašytojui Grahamui Greenui gurkšnojant kavą. O visą pasaulį pavergusio filmo garso takelio, atlikto į kankles panašiu instrumentu citra, kūrėjas Antonas Karas, vieną motyvą net pavadino „Kavinės „Mocartas“ valsas“ ir skyrė žymiesiems Vienos kavos namams.

„Cafe Mozart“ duris lankytojams atvėrė dar 1794 m., praėjus trejiems metams po V.A.Mocarto mirties. Lankytojų jai niekada nestigo, nes kavinės kaimynystėje – prabangusis viešbutis „Sacher“, Vienos Operos teatras, o kitoje gatvės pusėje stūkso didžiausias meno kolekcijas turintis Albertinos muziejus. Šiomis dienomis kavinė tebėra išsaugojusi prabangos ir elegancijos kupiną atmosferą, V.A.Mocarto natų lapais puoštą interjerą, tačiau ji labiau orientuota į turistus, kurių keliai, plačiai išsiraizgę po Austrijos sostinę, susikerta būtent kavinės prieigose.

O štai mažiausia Vienos kavinė „KLEINES CAFE“ (Franziskanerplatz 3) tapo šiuolaikinio filmo apie Vieną dalimi. Prie vieno iš jos staliukų 1995 m. JAV režisieriaus Richardo Linklaterio filme „Prieš saulėtekį“ prisėdo Ethano Hawke ir Julie Delpy herojai, praleidę vieną romantišką naktį Vienoje. Filme net pasirodė pats „Kleines Cafe“ savininkas Hanno Poschlo – jis suvaidino su žmona besiginčijantį vyrą traukinyje „Budapeštas-Viena“, kuriame susipažino pagrindiniai juostos personažai. Nors mažiausia kavinė išties ankšta (visus joje esančius staliukus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų), šiltuoju metų laiku kaimyninėje aikštėje po atviru dangumi išsibarsto daug daugiau „Kleines Cafe“ staliukų, prie kurių ant milžiniškos duonos riekės teptus tradicinius šaltus sumuštinius arba, žinoma, laikraščius kramsnoja, regis, visą pasaulio laiką turintys lankytojai.

Gaila, Vienos kavinėje niekas nenufilmavo Austrijos kino žvaigždės Romy Schneider, išgarsėjusios imperatoriaus Franzo Jozefo žmonos Sissi vaidmeniu, ar Vokietijos kino legendos Marlene Dietrich. Tačiau abi jos nebuvo abejingos Vienos kavinukių traukai ir yra mėgavusios kava nuo 1873 m. veikiančiuose vietiniuose kavos namuose „LANDTMANN“ (Dr.Karl Lueger Ring 4). Viena prabangesnių Austrijos sostinės kavinių laikomi elegantiškiausiais Vienos kavos namais. Nieko nuostabaus, juk pačioje įspūdingo XVII a. Austrijos nacionalinio Burgteatro pašonėje įsitaisiusi kavinė nuo senų laikų sulaukdavo išsipusčiusių teatro lankytojų, į teatrą dar ir šiandien mieliau atvažiuojančių karieta, o ne taksi. „Landtmann“ buvo ir mėgstamiausia austrų kilmės psichoanalitiko Sigmundo Freudo kavinė.

1945 m. į kavinę sugužėję rusų kareiviai iššaudė visus didžiosios salės veidrodžius, tačiau po trumpos pertraukos „Landtmann“ atsinaujino ir vėl ėmė kviesti lankytojus, viliodama juos tradicine „Franz Landtmann kava“ (dvigubas espresso su brendžiu, kavos likeriu, plakta grietinėle ir cinamonu), įvairiais karšto šokolado receptais, kavinėje kepamais pyragais bei čia pat gaminamais ledais ar austriškų abrikosų, slyvų, uogų brendžių meniu ar...kavinės rūsyje jau pusę amžiaus veikiančiu teatru „Die Tribune“. Beje, kavinė kiek didžiuodamasi pabrėžia, kad net „Coca Cola“ atsirado 13 m. vėliau už „Landtmann“, tad, teoriškai, vienas žymiausių Austrijos dailininkų Gustavas Klimtas, grožėdamasis iš kavinės gerai matomu grakščiu Vienos Rotušės bokštu, čia galėjo jos užsisakyti.

Beje, įdomu, kad „Landtmann“ kavinė yra viena iš nedaugelio Vienoje, skelbianti, kad kava ir tabakas nėra geriausi draugai. Klientų net prašoma čia susilaikyti nuo intensyvų kvapą turinčių cigarečių ar pypkių. Užkietėjusiems pypkoriams čia skirta griežtai atribotos patalpos. Nors rūkymas viešose patalpose Austrijoje draudžiamas nuo šių metų pradžios, daugelis tradicinių kavos namų skęsta cigarečių dūmuose, mat rūkymo draudimą laiko grėsme šimtametėms tradicijoms – kokia gi kava neužtraukus dūmo? Prie įėjimo į kai kurias kavines kartais kabo lenteles: „Įeinantys nerūkantieji tegu prisiima riziką patys“.

Panašios politikos laikosi „HAWELKA“ (Dorotheergasse 6), viena bohemiškiausių Vienos kavinių, neturinti nei dalies „Landtmann“ blizgesio, tačiau žavinti kitu – ne pirmos jaunystės nėrinių užuolaidėlėmis ant durų, girgždančiomis grindlentėmis, suklypusiais staliukais, su laikraščių gumulais paremtomis kojomis, išsėdėtomis dryžuotomis sofutėmis bei pasvirusiomis sienomis, papuoštomis išblukusiomis nuotraukomis. Čia meniu negausite, padavėjas tiesiog paklaus, ko norite – kavos, arbatos, vyno ar naminio pyrago? O sąskaitą irgi brūkštels šratinuku ant servetėlės. Viskas daroma taip, kaip prieš šimtą metų. Tad ir rūkoriai čia toleruojami, net jei barsto pelenus ant kavinės laikraščių.

Laiko dvasią prižiūri pats kavinės įkūrėjas Leopoldas Hawelka – sakoma, jį kartais dar galima pamatyti rymantį prie vieno iš staliukų ir kalbinantį klientus. Kavinę jau valdo jo sūnus su anūkais, kurie „Hawelkoje“ įdarbinti padavėjais. Leopoldas, po karo pats važiuodavęs į mišką malkų, kuriomis kurdama viryklę kavą lankytojams kavinėje virdavo jo žmona Džozefina, įvedė tradiciją, vėliau paplitusią veik visuose Vienos kavos namuose, vieną kavinės sieną skirti skelbimams apie mieste vykstančias parodas, koncertus ar paskaitas. Ant kitų sienų Leopoldas kabindavo talentingiausių savo klientų darbus, kuriuos susidomėję čia pat galėdavo įsigyti. Šios kavinės, viešėdamas Vienoje, pasakojama, niekada neaplenkdavo rašytojas Henry Milleris ar menininkas Andy Warholas.

Rūkorių nemažai ir „SCHWARZENBERG“ kavinėje (Kartner Ring 17), tačiau šie seniausi Ringstrasse, vadinamo gražiausiu Europos bulvaru, esantys kavos namai pabrėžia lankytojus mielai kviečią į Ledi Saloną – kavinės patalpą, skirtą nerūkantiems. XIX a. kavinė didžiuojasi ne tik apetitą žadinančiu kavos ir pyragų meniu, skoningu ir prabangiu interjeru, kurio viena iš detalių – sovietų kareivių kulkų pažymėtas veidrodis, bet ir tuo, kad čia kadaise užvažiuodavęs papietauti architektas Josefas Hoffmanas prie staliuko nuolat braižydavo savo projektus – daugelis jo idėjų gimė būtent „Schwarzenberg“.

Matomi ir nematomi mažmožių dievai

Ten, kur į sienas ir sunkias užuolaidas per šimtmečius įsigėręs kavos, cigarečių ir šviežių laikraščių dvelksmas, o laikas, regis, įklimpęs kavos tirščiuose, itin patogi vieta įsitaisyti mažmožių dievui. Pagarbios tylos, tvyrančios tradiciniuose Vienos kavos namuose, sijono klostėse saugiai tūno dulkėtos istorijos, praėjusių laikų dvasią užkonservavusios išblukusios fotografijos, prisiminimus sugėrę reliktai.

„CAFE SPERL“ (Gumpendorferstrasse 11) – vieni iš Vienos kavos namų, kuriose tiksinčių laikrodžių rodyklės tarsi aptingusios, primiršusios savo pareigą nepaliaujamai judėti, judėti, judėti... Tarp tamsaus medžio staliukų ir vyšniniu gobelenu trauktų kėdžių stovi keli biliardo stalai, o greta ant sienos kabančiose lentelėse – nematomų lankytojų nežinia kada kreida išraityti rezultatai. Šalia vitrinoje prapjauto firminio „Sperl“ torto su pienišku šokoladu, cinamonu ir migdolais – kukli kortelė, kurioje klientų prašoma kavinėje nesinaudoti mobiliaisiais telefonais.

Šiuose XIX a. pabaigos kavos namuose nėra nei menkiausios užuominos apie žymiausią „Sperl“ lankytoją – Adolfą Hitlerį, gimusį būtent Austrijoje, netoli Linco. Tiesa, į kavinę būsimasis fiureris užsukdavo būdamas 18 metų - 1907-1908 m. Sakoma, „Cafe Sperl“ jis bandydavo nuplauti nuoskaudą dėl dukart atmesto jo prašymo priimti į Vienos dailės akademiją. Prie vieno iš kavinės staliukų Adolfas, neva suvokęs, kad yra pašauktas kitiems tikslams, ne tapti dailininku, išvyko į Vokietiją, palikęs užnugaryje kelias akvareles, kurias kadaise bandė pardavinėti Vienos kavinėse.

Nuo 1876 m. kavą plikančioje „CAFE SACHER“ (Philharmonikerstrasse 4), įsikūrusioje viename prabangiausių Vienos viešbučių „Hotel Sacher“ – mažmožių dievas apsigaubęs adata daigstyta staltiese. Ant jos – apie 400 žymiausių kavinės lankytojų parašų, kuriuos viešbučio įkūrėjo Eduardo Sacherio žmona madam Anna kruopščiai išsiuvinėdavo. Dabar stikle įrėmintos staltiesės centre – paties Austrijos imperatoriaus Franco Jozefo I parašas. Kitų garsių kavinės lankytojų (Astridos Lindgren, Grace Kelly, Anglijos karalienės Elžbietos II ir kt.) parašus galima aptikti kavinės lankytojų knygoje.

„Cafe Sacher“ itin didžiuojasi beveik dviejų šimtmečių senumo Sachertorte, žymiausio šokoladinio torto pasaulyje, receptu, plačiai išgarsinusiu ne tik viešbutį, bet ir pačią Austriją. Pagal itin saugomą ir slepiamą receptą rankomis gaminamo torto kasmet parduodama apie trečdalį milijono. Medinėse dėžutėse supakuotą šokoladinį kepinį, aplietą šokoladu ir perteptą abrikosų džemu, net galima užsisakyti paštu į bet kurią pasaulio šalį. Jo išradėjas – „Hotel Sacher“ įkūrėjo tėvas Francas Sacher, kadaise drąsiai priėmęs iššūkį pagaminti gėdos prieš garsius svečius nedarantį desertą.

Gėdos nedaro ir „DEMEL“ (Kohlmarkt 14) kavinės konditerių saldėsiai, kuriuos kadaise į imperatoriškuosius rūmus užsisakydavo kaizerio žmona Elizabet, labiau žinoma Sissi vardu. Netoli žymiausios Vienos parduotuvių gatvės Grabeno įsikūrusioje kavinėje, kurią praeina kiekvienas pakeliui į Hofburgų rūmus, galima stebėti, kaip konditeriai rankomis gamina saldumynus pagal dviejų šimtmečių senumo receptus ir patiekia juos tiesiai ant tavo staliuko. Garsių interjero dizainerių rokoko stiliumi įrengtos kavinės fojė – prabangiai dekoruota parduodamų „Demel“ saldumynų ir suvenyrų salė, skęstanti gėlėse, spalvotų dėžučių kaspinuose ir marcipanų piramidėse. O štai plačialangės kavinės vitrinos, sakoma, vienintelės tokios visoje Austrijoje, mat XX a. 3 dešimtmetyje įvaikintą kavinės savininkų dukterį Klarą Demel, vėliau paveldėjusią „Demel“, vedęs baronas Pallavicini buvo įsitikinęs, kad jos labiau nei kas kitas formuoja kavinės įvaizdį, todėl turi būti nuolat atnaujinamos, stebinančios ir provokuojančios. Štai, pavyzdžiui, dabar „Demel“ languos – milžiniškos neproporcingų žmonių figūros, apžergusios ryškiaspalvius tortus ir plačiai besišypsančios visiems praeiviams.

Jeigu dar pamenate kelionės po kavos pupelėmis grįstą Vieną pradžios istoriją apie 300 kg „kupranugarių ėdalo“, manau, neprieštarausite, jei pabaigai prisėsime kavinėje „ZUM SCHWARZEN KAMEEL“ (liet.k. „Pas juodąjį kupranugarį“; Bognergasse 5). Po juodojo kupranugario ženklu kadaise čia išties vaišinosi kompozitorius L.Bethovenas (sakoma, tai buvo mėgstamiausia jo kavinė), o žymus austrų dailininkas G.F.Waldmulleris, suvilgęs lūpas vynu, dažnai čia pat palinkdavo prie savo piešimo bloknoto. Maži kavinės staliukai dažnai nugulti ne turistų, o pačių vieniečių, besimėgaujančių miniatiūriniais sumuštiniais, kava ir „Zum schwarzen Kameel“ šampanu – šie kavos namai, pasirodo, išsiskiria sava produkcija (alkoholiniais gėrimais, saldumynais, cigarais ir t.t.), pažymėta istorine kupranugario emblema.

Tad Vienoje išties nereikia rūstinti mažmožių dievo ir rinktis lengviausią kelią – „Starbucks“ kavinę. Į svetimšalius iš Amerikos kiek nepalankiai žiūri tiek senųjų kavinės namų savininkai, tiek patys Vienos gyventojai, kartais net susiburiantys pastreikuoti prieš „greitos kavos“ tinklą, nuvertinantį unikalią kavinių kultūrą Austrijos sostinėje. Mieste, kuriame vingiuoja netrumpas ir intriguojantis kavos pupelėmis nubarstytas takas...

  

Kavos Vienoje ABC
(populiariausios kavos rūšys Vienos kavos namuose):

 Brauner (juoda kava su pienu);
 Melange (kava su karšto pieno puta; kavos ir pieno pilama lygiomis dalimis);
 Schwarzer (juoda kava);
 Kapuziner (juoda kava su pienu; kavos pilama daugiau nei pieno);
 Einspanner (espresso su plakta grietinėle (austriškai - Schlagobers));
 Kaisermelange (melange, patiekiama su kiaušinio tryniu, medumi ir brendžiu);
 Fiaker (kava su romu ir plakta grietinėle, papuošta vyšnia);
 Franziskaner (melange su plakta grietinėle ir šokolado drožlėmis);
 Maria Theresa (juoda kava su apelsinų likeriu ir plakta grietinėle);
 Eiskaffe (šalta juoda kava su vaniliniais ledais ir plakta grietinėle)

Beje, kavos puodelį Vienoje galima užsisakyti vidutiniškai už 3 EUR, nors už kavą su alkoholiu gali tekti pakloti apie 7-8 EUR.

Lauktuvėms dera išrinkti austriškos „Julius Meinl“ kavos, kakavos ar karšto šokolado miltelių. Penktos kartos Meinl dinastijos valdomos kavos (kavos pupelės vežamos iš Pietų Amerikos, Afrikos, Indijos ir kitų šalių, tačiau skrudinamos ir malamos Vienoje) verslo prekės ženklas – berniuko su raudona turkiška kepuraite ir juodu spurgu profilis, kuriuo papuoštas dažnas Vienos namo fasadas ar kavos puodeliai kavinėse.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą