ketvirtadienis, spalio 21

Po Austriją paskui kino juostos uodegą




Vienoje skanaujamas ne tik obuolių štrudelis, Alpių vynuogynų vynas ar karšto pieno puta užklota kava, bet ir kinas. Čia, regis, kiekviename kampelyje įsikūrę jaukūs kino teatrai, o vasaromis miestas pasipuošia lauko kino ekranais. Kiną čia galima žiūrėti ir parkuose, ir prie bažnyčių, ir ant stogo (vok.k. – Kino am Dach), o aplink Filmų muziejų ar Filmų archyvą, kuriame nebylūs filmai įgarsinami muzikantų, dažniausiai vinguriuoja kino gurmanų eilutės. Savaitgaliais kine prieš seansą galima pusryčiauti arba užsisakyti kino teatre ložę, kurioje tave aptarnaus padavėjas.

Kinas Vienoje gerbiamas ne mažiau, nei Viena kine. Austrų aktoriaus Christopho Waltzo (nusifilmavo Q.Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“) ir režisieriaus Michaelio Hanekės (filmai „Baltasis kaspinas“, „Smagūs žaidimėliai“) sėkmė praėjusių metų Auksinės Palmės šakelės Kanuose, Auksinių Gaublių bei Oskarų įteikimo ceremonijose pasufleravo maršrutą po Alpių šalį, vejantis kino juostos uodegą. Mat ne tik kinas myli Austriją, bet ir Austrija jį, turistų lankomose vietose būtinai pažymėdama, kokia čia kadaise traškėdama sukos kino juosta, kokio aktoriaus pavardė buvo išraityta ant šalia kameros stovėjusios kėdutės, koks režisierius išdidžiai sušukdavo „Cut!“. O jų, įamžinusių kinematografišką šalį kino istorijoje, buvo išties nemažai.

Muzikos garsai Zalsburgo kalnuose

Kai smulkutė trumpaplaukė iš visos širdies užtraukė „Kalnai yra gyvi“, regis, ją supusios Alpės išties atgijo ir ėmė linguoti į ritmą. Daugeliui aktorė Julie Adrews iki šiol tebėra vienuolė Marija, nors nuo jos pasirodymo miuzikle „Muzikos garsai“ jau praėjo 45 metai. Turistams, dalyvaujantiems „Muzikos garsų“ žygiuose Zalcburgo apylinkėse, kuriose vyko pagrindiniai filmavimai, gidai primena legendinėmis tapusias melodijas autentiškose vietose: padrąsinančią „I Have Confidence in Me“ Marija, pirmąkart traukdama į Trappų namus, dainuoja pasišokinėdama Zalsburgo gatvelėse. Pavėsinę, kurioje romantiškąją „I am Sixteen Going on Seventeen“ sudainuoja vyriausioji Trappo dukra Lieslė, įsimylėjusi laiškanešį, galima apžiūrėti Zalcburgo Hellbrunn rūmuose, o linksmąją „Do-re-mi“ Marija vaikus mokė Mirabell rūmų sode. Viena žymiausių dainų, kuria prasideda miuziklas, „The Hills Are Alive“ nufilmuota Salzkammergut ežerų rajone prie Fuschl ežero Alpių papėdėje.

Dar „Muzikos garsų“ maršrute – Mondsee esanti Šv.Michaelio bažnyčia, kurioje filmuotos sutuoktuvės, Leopoldskrono rūmai, kuriuose Trappų šeima filme gėrė rožinį limonadą, St.Wolfgang kaimelis, kurio geležinkelio stotis taip pat įamžinta juostoje.

Miuziklas „Muzikos garsai“, kurį režisavo Robertas Wise, o muziką sukūrė Richardas Rodgersas, pastatytas pagal bestseleriu tapusią austrų baronienės Marijos von Trapp atsiminimų knygą „Trappų šeimos dainininkų istorija“. Moters gyvenimą lengva atpažinti filme – ji gimė traukinyje iš Tirolio į Vieną, būdama septynerių tapo našlaite, baigusi koledžą Vienoje įstojo į Nonnbergo benediktinų vienuolyną Zalcburge, tačiau išsiųsta mokyti septynių našlio Georgo Ludwigo von Trappo vaikų 1927 m. tapo jo žmona. Naciams aneksavus Austriją šeima emigravo į JAV, kur ėmė sėkmingai koncertuoti pasivadinę „Trappų šeimos choras“.

Nors patys austrai nesikrausto iš proto dėl „Muzikos garsų“ ir juos erzina turistai, manantys, kad juostoje skambanti daina „Edelweiss“ yra nacionalinis Austrijos himnas, Zalzburge Marijos von Trapp pavardė skamba kone dažniau nei W.A.Mocarto, kuris šiame mieste gimęs.

Zalcburgo apylinkėse – ir kito žymaus filmo pėdsakai. Sniegu pabarstytų Alpių masyvo viršukalnių apsupta akmeninė XI a. Hohenwerfen tvirtovė šnipų filme “Where Eagles Dare” (vokiečiai vertė “Agentai miršta vieni”) tapo Schloss Adler, kurioje vyko pagrindinis veiksmas. 1968 m. filmuotoje juostoje Austrijos pilis buvo paversta Antrojo Pasaulinio karo nacių būstine, kurioje buvo įkalintas amerikiečių karys. Jį išvaduoti pasiųsta agentų grupė su aktoriais Richardu Burtonu ir Clintu Eastwoodu priešakyje.

Už 40 km nuo Zalcburgo esanti tvirtovė, į kurią kelia šiuolaikinis eskalatorius, o ne toks, kaip rodomas filme, šiandien turistus vilioja kasdien rengiamais ereliu šou, kurių metu susirinkusiems virš galvų ratus sukti paleidžiami karališkieji kalnų ereliai.

Trijų muškietininkų ola

Austrija keliskart buvo pakliuvusi ir į Walt Disney kompanijos akiratį.

Vienos miškuose suręsta romantiška imperatorienės Sissi medžioklės vila, vadinamoji Hermesvilla, 1963 m. tapo viena pagrindinių Walt Disney kompanijos filmo „Baltųjų eržilų stebuklas“ (rež. Arthuras Hilleris) filmavimo vietų. Juostoje pasakojama apie Vienos Ispaniškosios jojimo mokyklos žirgų – lipicų - evakuaciją Antrojo Pasaulinio karo metais, siekiant juos apsugoti nuo bombardavimų ir nacių, abejingų istorinei veislei.

Seniausioje pasaulyje Ispaniškoje jojimo mokykloje, įsikūrusioje Hofburgo rūmuose, ir dabar galima patekti į grynaveislių lipicų šou, kuriame žirgai demonstruoja klasikinio dresažo judesius. Perlo spalvos lipicais, kruopščiai vedamais Vienoje, šalis labai didžiuojasi ir laiko kone nacionaline vertybe. Žirgai buvo išvesti Austrijos-Vengrijos monarchų Habsburgų pareikalavimu kariniais tikslais XVI a. Iki pat 2005 m. lipicai vasaras praleisdavo imperatoriškose Hermesvilla arklidėse, kur ilsėdavosi nuo kasdienių treniruočių. Beje, tik prieš pora metų lipicus Ispaniškoje jojimo mokykloje leista dresuoti ir moterims.

O XIX a. pab. statytą romantizmo stiliaus Hermesvilla imperatorius Franzas Josephas I, pavadinęs ją svajonių vila, padovanojo žmonai Sissi, kad ši mažiau keliautų ir dažniau liktų Vienoje su juo. Vila, išpuošta žymių to meto dailininkų sienų ir lubų freskomis, buvo viena pirmųjų Vienos statinių, kuriame buvo įvestas telefono ryšys. Įdomu, jog būtent filmas „Baltųjų eržilų stebuklas“ atgaivino susidomėjimą apleista vila ir paskatino jos renovaciją. Galbūt todėl viloje, apsuptoje žaliuojančio parko, šalia puošnaus imperatorienės Sissi miegamojo, filmavimo grupės apsilankymą tebežymi atminimo lentelė.

Panaši įbesta ir į tik už keliolikos kilometrų nuo Vienos esančioje oloje su joje tyvuliuojančiu didžiausiu Europoje požeminiu ežeru (6200 kv.m ploto). Čia 1993 m. buvo sugužėjusi nemaža filmavimo komanda su tokiais aktoriais kaip Charlie Sheenas, Kiefer Sutherland, Chris O‘Donnell bei Tim Curry priešaky. Pastarojo vaidinamas kardinolas Rišeljė Stepheno Hereko režisuotojo juostoje „Trys muškietininkai“ pagal Aleksandro Diuma romaną jau pačioje pirmoje filmo scenoje paslaptingu laivu atplaukia minėtu ežeru į žiurkių knibždantį kalėjimą.

Laivą su išpjaustyta ilgaliežuvio drakono galva pirmgalyje galima apžiūrėti ir dabar. Seegrotte ežeras, esantis Hinterbruehle, kasmet sulaukia apie 200 tūkst. lankytojų, suintriguotų galimybe paplaukioti šachtoje, esančioje 60 metrų po žeme, kur net vasarą temperatūra nepakyla aukščiau 9 laipsnių.

XIX a, pabaigoje čia buvo kasamas raudonasis gipsas. 1912 m. dėl sprogimo į šachtą išsiliejo 20 mln. litrų vandens. Užtvindęs iškastas ertmes jis ir sudarė 14 metrų gylio požeminį ežerą, kuris viešai buvo atidarytas tik veik po dviejų dešimčių metų. Šachtoje galima apžiūrėti buvusių arklidžių patalpas, šachtininkų koplyčią ir net 1944 m. įkurtą lėktuvų gamyklą, kurioje daugiausia dirbo koncentracijų stovyklų kaliniai. Būtent čia buvo pagamintas pirmasis pasaulyje reaktyvinis lėktuvas He 162. Šachtoje eksponuojamas jo modelis.

Kitos bendro JAV, Didžiosios Britanijos ir Austrijos filmo lokacijos Alpių šalyje – Landsee pilis Burgenlande, Liechtensteino pilis bei, daugiausia, imperatoriškieji Hofburgo rūmai Vienoje.

Tad prie filmo populiarumo prisidėjo ne tik garsi specialiai „Trims muškietininkams“ sukurta Bryano Adamso, Rodo Stewarto ir Stingo daina „All for love“, bet ir Austrijos pilys bei paslaptinieji požemiai.

Alaus ir šokolado kvapas „Trečio žmogaus“ požemiuose

Vienos požemius labiausiai išgarsino klasika tapęs filmas „Trečias žmogus“. Juostoje pasakojama apie pokarinę Vieną, į kurią draugo Harry Lime (vaidina Orsonas Wellesas) aplankyti atvažiuoja amerikietis rašytojas Holly Martinsas (vaidina Josephas Cottenas). Deja, jis suspėja tik į draugo laidotuves. Tačiau vėliau rašytojas suuodžia, kad tariama žūtis draugui tėra priedanga nuo teisėsaugos, mat Harry Lime, pasirodo, suko tamsų nekokybiško penicilino, nuo kurio žuvo nemažai žmonių, biznį.

Anglų režisieriaus sero Carolo Reedo filmas „Trečias žmogus“ pagal Grahamo Greeno scenarijų ne tik skynė laurus Kanų kino festivalyje, Oskarų įteikimo ceremonijoje, bet ir buvo išrinktas geriausiu britų amžiaus filmu. Dėl žymaus aktoriaus O. Welleso, žinomo kaip „Pilietis Keinas“, bei unikalios Antono Karas citros muzikos, juosta tapo mitu. Filmas ne tik pateko į žymiausių pasaulio filmų šimtuką, bet ir laikomas autentiškiausiu pokarinės Vienos liudijimu, Šaltojo karo politikos mikrokosmosu. Tad jį sumaniai išnaudoja Vienos turizmo biurai, jau du dešimtmečius siūlydami maršrutą „Trečio žmogaus pėdsakais“.

Maršrutas raizgosi po visą Vieną: pro baroko stiliaus Pallavicini rūmus Josefsplatz, kur tariamai žuvo O.Welleso vaidinamas personažas Harry Lime, pro gigantišką apžvalgos ratą Praterio parke, kur Harry Lime atlieka savotišką išpažintį draugui, pro viešbutį „Sacher“, kuriame apsistojo rašytojas, ir kuriame iki šiol tebekabo O.Welleso nuotrauka su jo ranka išraityta padėka viešbučio barmenui už skaniausiai pasaulyje sumaišytą Kruvinąją Meri, pro Karls aikštę, kur Harry pašaunamas policininkų... Savarankiškiems turistams – visuose Vienos knygynuose pūpsantys „Trečio žmogaus“ albumai su kruopščiais filmavimo vietų aprašymais ir fotografijomis.

Turistams siūloma užsukti ir į tik šeštadieniais duris atveriantį „Trečiojo žmogaus muziejų“ (Pressgasse), talpinantį medžiagą apie filmą bei besididžiuojantį istoriniu eksponatu – originalia citra, kuria skambindamas A. Karas Londone irašė filmo garso takelį.

Minėto maršruto kulminacija - Esperanto aikštėje netoli Karlskirche esantis nusileidimas į Austrijos sostinės kanalizacijos požemius, kuriais filme mėgino pasprukti O.Welleso personažas. Beje, sakoma, aktorius jautė tokią stiprią fobiją požemių žiurkėms ir galimam infekcijos užkratui, kad atsisakė filmuotis po žeme. Kvapą gniaužiančiose gaudynėse su policija dalyvavo jo dubleris.

Praėjusiais metais austrai iškilmingai pažymėjo 60-metį, praėjusį nuo šio filmo premjeros – išleido šventinį pašto ženklą, surengė dokumentinio filmo apie „Trečio žmogaus“ kūrimą peržiūrą. Tūkstančiams juostos gerbėjų ši proga pasitarnavo nauju akstinu lįsti į Vienos kanalizaciją, kad savo akimis pamatytų vietą, kur buvo nufilmuotos kone įspūdingiausios filmo scenos.

Dabar čia surengiama Vienos kanalizacijos sistemos prezentacija, trumpa ekskursija ir virš srutų srauto iškeltame ekrane prasukami įsimintini „Trečio žmogaus“ kadrai. Matydamas dažniau į po kojomis plaukiančias vieniečių fekalijas, o ne į ekraną įsmeigtas turistų akis, gidas atkreipia dėmesį, kad peržiūra vyksta ties nešvarumų, atitekančių iš Ottakringo rajono, kuriame veikia alaus ir vaflių gamyklos: „Todėl turėtumėte jausti mielių ir šokolado aromatą, ar ne?“.

Su „Trečio žmogaus“ istorija galima susipažinti mažame Vienos kino teatre (beje, pardavinėjančiame Harry Lime marškinėlius) „Burgkino“ (Ringstrasse), kuriame kiekvieną savaitę jau nuo 1980 m. ima suktis daugiau kaip pusės amžiaus senumo juosta ir pasigirsta unikalūs citros garsai.

Meilė ir mirtis Austrijoje

Alpių saugoma šalis, išvagota vynuogynų ir abrikosų giraičių, su virš jų kybančiais galybės be perstojo mosuojančių vėjo jėgainių suplaktais debesimis, su grindiniu kauksinčiais fiakrais siaurose gatvelėse, kuriose dar neišsivadėjusi iš vakaro gerto vietinio vyno rūgštelė, įkvepia ir meilės istorijas kine. Viena žymiausių šiuolaikinės meilės istorijų, nufilmuota Vienoje, - JAV režisieriaus Richardo Linklaterio 1995 m. juostoje „Prieš saulėtekį“. Atsitiktinai traukinyje susitikę Julie Delpy ir Ethano Hawke herojai klaidžiodami po Vieną, bandydami pažinti miestą, pažįsta vienas kitą. Jie aplanko karuseles Praterio parke, bevardžių žmonių kapines (vok.k. – Friedhof der Namenlosen) Simmeringe, Operos teatrą bei mažiausią Vienos kavinę „Cleines Cafe“ Franziskaner aikštėje. Vienam iš personažų išsprūdęs palyginimas „Viena yra kaip Paryžius, tik be paryžiečių“ bei romantiškos porelės susitarimas susitikti toje pačioje vietoje po metų skamba kaip pažadas Vienai bandyti paversti ją tokiu pat meilės miestu kaip Paryžius ar Roma.

Visgi istoriškai realios imperatoriškosios Austrijos monarchų aistros inspiravo daugiau romantinių kino scenarijų. Jos savaime padiktuodavo ir autentiškas lokacijas filmavimams. Vargu, ar kur kitur, jei ne imperatoriškuoju palikimu besididžiuojančioje Austrijoje, būtų galima įtaigiau nufilmuoti garsiosios Sissi ar jos sūnaus Rudolfo nelaimingas meilės istorijas...

Imperatorienės Elisabeth iš Bavarijos, švelniai vadinamos Sissi, gyvenimas Austrijoje seniai apipinta mitais ir legendomis. Dar būdama šešiolikos ji tapo Franzo Josepho I žmona, o kartu – Austrijos imperatoriene ir Vengrijos karaliene. Tačiau imperatorienės pareigos jai buvo našta. Net pagimdžiusi dvi dukras ir sūnų, Sissi troško ištrūkti iš rūmų aplinkos, daug keliavo, maniakiškai rūpinosi savo grožiu, kūrė eiles. Imperatorienės likimas tragiškas – šešiasdešimtmetę ją nudūrė anarchistas Ženevoje.

Sissi pėdsakai Vienoje – visame didingame Hofburgo komplekse, kuriame įrengtas atskiras Sissi muziejus su jos suknelėmis, asmeniniais daiktais, eilėraščiais, Schonbruenno rūmuose, medžioklės viloje Hermesvilla. Natūralu, kad nelaimingos imperatorienės istorija žadino ir kino kūrėjų fantaziją. Austrijoje per kiekvienas Kalėdas rodoma 1955-1957 m. Ernsto Marischkos sukurta trilogija “Sissi”, kur gražiąją Elisabeth nepamirštamai įkūnijo Vienoje gimusi septyniolikmetė Romy Schneider (angliakalbei rinkai režisierius 1962 m. iš trijų filmo dalių sukonstravo vieną ir pavadino „Sissi. Forever My Love“). Nors vaidmuo aktorei atnešė šlovę visame pasaulyje, tačiau galiausiai ji, bėgdama nuo Sissi šešėlio, persikėlė į Paryžių.

Romantiškoje ir kiek naivioje juostoje (pavyzdžiui, pagal ją Sissi su imperatoriumi susipažįsta taip stipriai mojuodama meškere, kad kabliukas įstringa į pro šalį karieta dardėjusio Franzo Josepho I antpetį) E.Marischka labiausiai akcentuoja itin šaltus Sissi ir jos anytos, Franzo Josepho I motinos, santykius. Režisieriaus manymu, būtent tai apkartino jaunosios imperatorienės gyvenimą rūmuose ir net santykius su vyru.

Nors filme galima atpažinti imperatoriškuosius Vienos rūmus, filmavimo grupei filmuoti jų viduje nebuvo leista, tad filmavimai vyko Vienos Rosenhuegel studijose naudojant originalius imperatoriškuosius baldus ir interjero detales. Visus juos maloniai paskolino Vienos Baldų muziejus (vok.k. – Hofmobiliendepot). Mat paskelbus Austriją Respublika visų Habsburgų rezidencijų baldai pateko į didžiules muziejaus saugyklas. Dar ir dabar Baldų muziejuje Andreasgasse galima praeiti įrengtu Sissi taku, kuris veda pro baldus, „dalyvavusius filmavime“. Visi jie apšviesti kino lempomis, sukomponuoti su kino fotografijomis, filmą rodančiais ekranais bei aprašais.

„Sissi“ filmavimai vyko ne tik Vienoje, bet ir Aukštutinėje Austrijoje, Duršteine prie Dunojaus, Insbruke (Tirolyje), Zalcburge. Beje, Sissi ir Franzo Josepho I vedybos buvo nufilmuotos Vienoje esančioje Šv.Michaelio bažnyčioje, nors tikroji ceremonija vyko Augustinenkirche, esančioje visai netoli minėtosios.

Kine galima susipažinti ir su vienintelio Austrijos imperatoriaus Franzo Josepfo I ir jo žmonos Sissi sūnaus kronprinco Rudolfo likimu. Mažytis Mayerlingo kaimelis Žemutinėje Austrijoje už kiek daugiau nei 20 km nuo Vienos tikriausiai mažai kam būtų žinomas, jei ne jame 1886 m. žiemą nutikęs įvykis. Čia buvusioje imperatorių medžioklės viloje rasti nusižudžiusio kronprinco ir jo meilužės septyniolikmetės Mary Vetseros, pasakojama, nėščios, kūnai... Manoma, kad jie nusižudė Franzui Josephui nedavus leidimo panaikinti Rudolfo ir princesės Stephanie santuokos. Mary Vetsera buvo palaidota slapčia (jos kapą dabar galima aplankyti Heiligenkreuze), o kronprincas, Vatikanui atlikus tyrimą ir nustačius, kad jis veikė aptemus sąmonei, - imperatoriškoje kriptoje Vienoje.

Nelaimės vietoje Mayerlinge imperatoriaus įsakymu vėliau buvo pastatyta bažnyčia, kurią ir dabar prižiūri karmelitų vienuolės, o kiekvieną dieną po bažnyčios skliautais tebeskamba maldos už imperatoriaus sūnaus Rudolfo sielą. Ten, kur stovėjo lova (ją, beje, taip pat galima apžiūrėti Vienos Baldų muziejuje), kurioje buvo aptikti įsimylėjelių kūnai, dabar stovi pagrindinis bažnyčios altorius.

Ši šiurpi istorija, taip iki galo ir neišaiškinta (sakoma, imperatoriškoji šeima ir nenorėjusi leisti, kad išaiškėtų tiesa), tapo pagrindu daugeliui knygų, operų, spektaklių ir filmų, iš kurių vienas žinomiausių – „Mayerling“, sukurtas 1968 m. Bendroje Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos juostoje, režisuotoje Terenco Youngo, kronprincą suvaidino Omaras Sharifas, o jo širdies damą – jaunutė Catherine Deneuve. Filmas, be abejo, filmuotas Vienos Helden aikštėje prie Hofburgo rūmų, imperatorių vasaros rezidencijoje Schonbruenne ir Ispaniškoje jojimo mokykloje. Filme vystoma versija, kad kronprincas nužudė mylimąją ir, palaikęs kelias valandas jos ranką, paleido šūvį sau į smilkinį. Paliktame laiške žmonai jis rašė: „Mirtį pasitinku būdamas ramus. Tai – vienintelis būdas išsaugoti gerą mūsų šeimos vardą“.

Komisaro Rekso ir Terminatoriaus šalis

Šiuo metu Austrijos sostinę Vieną kine kone labiausiai garsina ... šuo! Vokiečių aviganis Reksas, padedantis Vienos policijos mogžudysčių skyriaus detektyvams, populiarus jau nuo 1994 m., kai pradėtas rodyti bendras vokiečių ir austrų televizijos serialas „Komisaras Reksas“. Deja, turistiniai maršrutai komisaro Rekso pėdomis gidų dar nerengiami, tad pažįstantiems Vieną belieka spėlioti, kokias imperatoriškosios sostinės vietas gali atpažinti televizijos ekrane. O kad Reksas turi daug gerbėju Lietuvoje, įrodo ir jo „draugai“ socialiniame tinkle Facebook, ir įkurta internetinė svetainė, ir net fano rašomas tinklaraštis.

Dar daugiau gerbėjų tiek Austrijoje, tiek visame pasaulyje turi dabartinis Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Swarzeneggeris, kurį sarkastiškoje juostoje „Bruno“ aktorius Sacha Baronas Cohenas, vaidinęs homoseksualų Austrijos TV stilistą, pavadino ne mažiau žymiu austru nei Adolfas Hitleris.
„Terminatoriaus“ žvaigždė išties 1947 m. gimė Austrijos Thal kaimelyje, esančiame netoli Austrijos žemės Štirijos sostinės Graco. Čia jis, pakrikštytas Arnoldu Aloyzu, lankė mokyklą, su religingais tėvais kiekvieną sekmadienį pėdindavo į bažnyčią, čia penkiolikmetis metė futbolo treniruotes ir pradėjo kilnoti svarmenis, tarnavo Austrijos kariuomenėje, ir tik vėliau, sulaukęs dvidešimties, patraukė į Holivudą. 1970 m. jis jau pasirodė juostoje „Herkulis Niujorke“, tačiau šnekėjo angliškai su tokiu stipriu akcentu, kad jo dialogo eilutės buvo įgarsintos kitų.
Šią vasarą Austrijoje, prižiūrint buvusiam Arnoldo klasiokui ir buvusiam miestelio merui Peteriui Urdlui, planuojama atidaryti žymiausio kraštiečio muziejų namelyje, kuriame gimė būsimas Misteris Pasaulis.
Muziejaus atidarymas 201 kv.m ploto name su vaizdu į Plabutscho kalną, planuojamas 2010 m. liepos 30 d., per 63-iąjį A.Schwarzeneggerio gimtadienį. Kartu puoselėjamos viltys atidarymo iškilmėse sulaukti pačios įžymybės. Mat po motinos Aurelijos mirties 1998 m., A.Schwarzeneggeris, emigravęs į JAV dar 1968 m., tapo retas svečias gimtinėje. O ir pasirodo čia dažniausiai derindamas darbo reikalus su susitikimais su draugais, su kuriais dažnai patraukia į restoraną sukirsti Vienos šnicelio.
Ankstesnis austrų mėginimas išgarsėti Štirijos ąžuolo pravardę turinčio A.Schwarzeneggerio muziejumi baigėsi nesėkme. 1997 m. Grace, kuriame kadaise dabartinis Kalifornijos gubernatorius lankė mokyklą, 50-ojo A.Schwarzeneggerio gimtadienio proga atidarytas muziejus su asmeninėmis Konano vaidmeniu kine išgarsėjusio kultūristo nuotraukomis bei pirmaisiais jo treniruokliais teveikė iki 2005 m. Muziejų prislėgė finansinės skolos ir vargino dažni įsilaužimai. Nors muziejaus įkūrėjai bandė prašyti paramos paties A.Schwarzeneggerio, tačiau liko neišgirsti.
Muziejus buvo Graco fitneso centro dalis, todėl lankytojai jame galėjo užsisakyti treniruotę bei gauti sveikatai naudingą kokteilį. Fitneso centras veikė prie pat Graco futbolo stadiono, tuo metu taip pat vadinto A.Schwarzeneggerio vardu. 1997 m. atidarytas 15 tūkst. žiūrovų talpinantis stadionas buvo pervadintas “UPC Arena” prieš ketverius metus, kai austrus papiktino Kalifornijos gubernatoriaus sprendimas nesuteikti malonės mirties bausme nuteistam kaliniui.
Stanley Tookie Williams, gatvės gaujos narys, apkaltintas keturiomis žmogžudystėmis, sulaukė daugelio žmonių užuojautos visame pasaulyje, kai kalėjime parašė kelias knygas prieš smurtą, gaujų kovas ir net penkis kartus buvo nominuotas Nobelio taikos prizui. Nepaisant to, mirties bausmė jam nebuvo atšaukta ir įvykdyta 2005 m.
Šis A.Schwarzeneggerio sprendimas sukėlė grupės austrų aktyvistų, kovojančių dėl mirties bausmės panaikinimo, pasipiktinimą ir šie pareikalavo miesto valdžios pakeisti stadiono pavadinimą. Kilus debatams, Graco miesto taryba gavo paties A.Schwarzeneggerio laišką, kuriame buvo pareikšta, jog miestui atimama teisė naudotis Kalifornijos gubernatoriaus vardu reklamuojant Gracą.
Paštu A.Schwarzeneggeris grąžino ir Garbės žiedą, kurį jam įteikė miesto valdžia, paskelbusi jį Graco garbės piliečiu. Nors miesto taryba tikisi, kad dar pasitaikys proga žiedą žymiausiam Graco piliečiui grąžinti, panašu, kad sprendimas antrą A.Schwarzeneggerio muziejų įkurti ne Grace, o Thal kaimelyje, atskleidžia, kad tarp miesto ir dabartinio Kalifornijos gubernatoriaus nusidriekęs šešėlis nesumažėjo.

Į Austriją koją buvo įkėlęs ir kitas kino herojus – Džeimsas Bondas. Naujausioje sagos dalyje „Paguodos kvantas“ Danielio Craigo vaidinamas agentas 007 susekė tamsiąją organizaciją su Mathiew Amalrico vaidinamu personažu žiūrinčią opera „Tosca“. Ši scena nufilmuota Bregenze, netoli ežero Constance Austrijoje, kur įrengta didžiausia pasaulyje scena ant vandens.

Tačiau tai buvo ne vienintelis Džeimso Bondo apsilankymas Austrijoje. Dar 1987 m. filme „The Living Daylights“ agento 007, kurį tuo metu vaidino Timothy Daltonas, keliai suko pro Volksoperą Vienoje, Praterio parką bei Schoenbrunno rūmus, kuriuose jis su savo dama (vaidino Maryam d’Abo) pradardėjo arklių traukiama karieta. O saldainių parduotuvėje Waehringer gatvėje ir dabar galima aptikti kadaise čia besifilmavusio Džeimso Bondo nuotraukas.

Ir tai – tik dalis kino stotelių Vienoje. Ne mažiau įdomų maršrutą padiktuotų ir austrų režisierių filmai. Tačiau tai – kitoms kelionėms.

trečiadienis, liepos 21

Vienos Gyvenimo pokyliui – perkūno grūmojimai


Mažiausiai vienas žmogus trynė rankomis iš džiaugsmo, kai šeštadienį vos įpusėjusi buvo nutraukta iškilminga Gyvenimo pokylio (Life Ball) atidarymo programa prie Vienos Rotušės ir tiesioginė jos televizijos transliacija pratrūkus liūčiai, žaibams ir griaustiniui. Jis – keistas vienišius, prieš Austrijos Parlamento rūmuose paakarieniavusių ir į Rotušę traukiančių garbės svečių, tarp jų ir buvusio JAV prezidento Billo Clintono, akis kantriai laikęs plakatą su ranka raitytu vieninteliu klausimu: „Kodėl švenčiate Blogį?“

Visgi kitiems gyventojams toks klausimas nekilo, todėl liepos 17-os vakarą vieniečiai ir miesto svečiai gausiai susirinko šalia pagrindinio miesto bulvaro Ringstrasse pasižiūrėti ekstravagantiškų pokylio dalyvių kostiumų ir teatrališko grimo. Šiemetinio, 18-ojo Gyvenimo pokylio tema – Žemė, todėl niekas nesistebėjo gatvėje prasilenkęs su mitologinėmis miško būtybėmis, augalų motyvais pasidabinusiais persirengėlėliais, transvestitais ar visą kūną dažais padengusiais nuogaliais, pavyzdžiui, mėlynaisias populiaraus filmo „Avatar“ herojais virtusia porele ar bronzinį Gundymo medį įkūnijančiu jaunuoliu, su aplink klubus apsivijusiu žalčiu.

Tarp jų gana kukliai ant raudono kilimo sukiojosi ir Holivudo aktoriai Rebeca Romijn, Jerry O‘Connell, daininkės Susan Vega, Aura Dione, Patti LaBelle, tenisininkas Borisas Beckeris, atidarymo koncerte dainavusi Whoopi Goldberg, burleskos šokėja Dita von Teese, modeliai, vietos politikai. Pokylyje linksminosi ir viščiuko kostiumu pasidabinęs austrų milijonierius Richardas Lugneris su keliskart jaunesne lietuvių kilmės drauge Anastasia Sokol.

Deja, prapliupęs lietus privertė įžymybes susisiausti į rožinius lietpalčius, o galiausiai, atsukant nugarą dizainerių Calvino Kleino, Diane von Furstenberg ir Kennetho Cole surengtam madų šou scenoje, slėptis už Rotušės skliautų.

ORF, tiesiogiai transliavusi renginį, turėjo atsisveikinti su daugmaž 40 tūkst. žiūrovų, o pokylio organizatoriai – su jų SMS žinutėmis, kuriomis buvo galima paaukoti pinigų labdarai.

Šiemet pirmą kartą prašmatniausiu Vienos pokyliu laikomas renginys peržengė gotikinės XIX a. Austrijos sostinės rotušės sienas ir okupavo kaimyninį Burgtheater, kuriame buvo surengtas Raudonojo Kaspino pobūvis, bei Parlamento rūmus, juose vykusios iškilmingos labdaros vakarienės proga padabintus milžinišku raudonu kaspinu.

Sukryžiuotus raudonus kaspinėlius, kovos su AIDS ir solidarumo su užsikrėtusiais ŽIV ar sergančiaisiais simbolį, segėjo beveik visi renginio dalyviai, nes Vienos Gyvenimo pokyliu tradiciškai atidaroma grandiozinė tarptautinė AIDS konferencija. Vien šiemet joje, vyksiančioje iki liepos 23 d., laukiama ketvirčio milijono dalyvių bei žiniasklaidos atstovų. Tarp dalyvaujančių ekspertų – B.Clintonas, B.Gatesas, Norvegijos princesė Mette-Marit, B.Obamos sesuo Auma Obama, dirbanti su AIDS projektais Kenijoje, kt.

Konferencijos, skiriančios didžiulį dėmesį kovai su AIDS, prevencijai ir gydymui, šūkis – „Teisės čia ir dabar“ (angl.l. - „Rights here, Right now“). Juo siekiama pabrėžti, kad visi turi teisę į medicininę priežiūrą, o infekuotųjų nevalia diskriminuoti.

Šiemet konferencijoje ypatingas dėmesys skiriamas Rytų Europai ir Centrinei Azijai, kur šiuo metu fiksuojamas itin spartus infekcijos plitimas. Vien Ukrainoje skaičiuojama 440 tūkst. užsikrėtusių ŽIV virusu, iš jų – beveik pusė moterų.
Būtent ukrainiečių organizacijai šiemetinio Gyvenimo pokylio metu įteiktas tradicinis apdovanojimas - Krištolinis Vilties Rutulys ir 100 tūkst. EUR kaip aktyviausiai kovojančiai su AIDS.

Vienos Gyvenimo pokylis laikomas vienu didžiausiu ir unikaliausių AIDS labdaros renginių, besistengiantis nuo pat 1993 m. išgydyti visuomenę nuo visų tabu, susijusių su mirtinu virusu. Tarptautinio dėmesio, kurį užtikrina kviestinės žvaigždės, siekiama norint dar kartą pabrėžti AIDS grėsmę ir tai, kad liga gali paliesti kiekvieną, nepriklausomai nuo jo lyties, amžiaus, socialinės padėties ar seksualinės orientacijos.

www.austriantimes.at duomenimis, pernai Gyvenimo pokylio metu surinkta 1,5 mln. eurų AIDS iniciatyvoms paremti.

Pokylį organizuoja Gery Keszlerio ir Torgomo Petrosiano įkurta nepelno siekianti organizacija „AIDS LIFE“.

Kol Vienoje vyks AIDS konferencija, mieste rengiamos teminės meno instaliacijos, organizuojamos filmų peržiūros, antradienį kelių dešimčių tūkstančių dalyvių laukiama Žmogaus teisių marše, kurį užbaigs žmogaus teisių aktyvistės Annie Lennox koncertas prie imperatoriškųjų Hofburgo rūmų, į Belvederio rūmų sodus visi kviečiami bučiuotis stovint raudono kaspino formos aptvare, taip išreiškiant solidarumą su infekuotaisiais.

Gyvenimo pokyliu baigiasi Vienos pokylių sezonas, kiekvienais metais prasidedantis dar lapkričio mėnesį.

sekmadienis, liepos 18

Vienos centre - kanalizacijos dangtis iš Kauno


Padėka už parodos organizavimą - tradicinis šokoladinis austrų „Sacher“ tortas, aplietas šokoladiniu glajumi ir perteptas abrikosų uogiene. Nieko neįprasta, jei ne faktas, kad pyragas – tiksli Vienos kanalizacijos dangčio kopija.

Tokia dovana įteikta italų dainų kūrėjui Stefano Bottoni, kolekcionuojančiam kanalizacijos dangčius. Dešimtadalis jo kolekcijos nuo liepos mėnesio – ir netoli žymiojo Vienos operos pastato esančiame Esperanto parkelyje.

Šalia vienodo tamsaus atspalvio kanalizacijos dangčių iš Milano (Italija), Helsinkio (Suomija), Alikantės (Ispanija), Krokuvos (Lenkija) ar kitų šalių yra ir dangtis iš Kauno. Jame po užrašu „Kauno vandenys“ – klumpes avinčios moters, tempiančios kibirus, atvaizdas.

Taip pat galima apžiūrėti ir kitų Pabaltijo šalių Latvijos ir Estijos kanalizacijos dangčius iš Rygos ir Tartu.

Tokią netikėtą parodą po atviru dangumi surengė „Wien-Kanal“, Austrijos sostinės kanalizacijos sistemą prižiūrinti organizacija. Jos atstovo Josefo Gottschallo teigimu, galbūt paroda ir yra kuriozinė, tačiau eksponuojamus kanalizacijos dangčius reikia vertinti kaip unikalius meno kūrinius, juk tai – vartai į miesto požemius.

„Štai, pavyzdžiui, Vienos kanalizacijos dangtis vienintelis yra ne apvalus, o keturkampis. Galbūt jis nėra pats gražiausias, tačiau tikrai pats praktiškiausias, mat atviromis dangčio grotomis cirkuliuoja oras, tad darbuotojai, leisdamiesi į požemius, gali net nedėvėti dujokaukių, kitaip nei kituose didmiesčiuose“, - atkreipia dėmesį vienas iš parodos organizatorių.

Po 100 kg sveriantys 24 kanalizacijos dangčiai buvo atrinkti kaip įdomiausi iš S. Bottoni kolekcijos. Joje iš viso – per 300 dangčių. Italas juos kolekcionuoti pradėjo prieš aštuonerius metus. Jo pirmasis eksponatas buvo iš Prahos (Čekija).

Vienos miesto parke esančią parodą po atviru dangumi galima apžiūrėti iki spalio mėnesio.

Šalia kanalizacijos dangčių parodos Esperanto parke – ir įėjimas turistams į Vienos požemius. „Wien-Kanal“ organizuojamos ekskursijos metu ne tik pristatoma austrų sostinės kanalizacijos sistema, parodomi tuneliai, kuriuose nešvarumus plukdo Vienos upė, bet ir papasakojama apie vieną žymiausių Austrijoje filmuotų juostų „Trečias žmogus“. 1949 m. sukurtas britų režisieriaus Grahamo Greeno filmas patenka į geriausių pasaulio filmų šimtuką. Kulminacinė filmo scena - aktoriaus Orsono Welleso vaidinto personažo Harry Lime gaudynės, ir buvo filmuojamos Vienos kanalizacijos požemiuose.

Vienoje iš viso yra 47 tūkst. 500 kanalizacijos dangčių. Austrijos sostinės sistema laikoma viena iš moderniausių visoje Europoje. Ją aptarnaujantys 500 darbuotojų kasdien išvalo 15 tonų nešvarumų. Bendras požeminių Vienos kanalų ilgis – 2,4 tūkst.km.

trečiadienis, liepos 14

Austrų lūpose – Džeko Skerdiko vardas


Ketvirta nužudyta prostitutė Austrijoje pasėjo paniką raudonųjų žibintų kvartaluose.

Hohenruppersdorf kaimelyje Austrijoje gegužės 30 d. buvo rastas 24 metų emigrantės iš Bulgarijos Petya Filkova kūnas. Mergina buvo mirtinai sumušta ir padegta.

Šalies krimininalistai tiria versiją, kad pastarosios aukos, kaip ir 2005 m. sausį Grace, 2007 m. rupjūtį Asparne, 2008 m. spalio pradžioje Voelkermarkte Austrijoje rastų moterų, iš kurių viena yra čekė, o kitos kilusios iš Bulgarijos, budelis – tas pats serijinis žudikas.

Teisės psichiatro Reinhardas Halleris neatmeta, kad aukų gali būti daugiau, ir ne tik Austrijoje. „Prisiminkime Jacką Unterwegą – jis juk buvo aktyvus ir JAV. Todėl Austrijoje įvykdytų nusikaltimų tyrimas turi būti vykdomas visos Europos mastu. Šiuo metu pasaulyje yra apie 120 nesugautų serijinių žudikų“, - teigia psichiatras.

Jo paminėtas J.Unterwegas laikomas pirmuoju Austrijos serijiniu žudiku, 1990-1992 m. nužudžiusiu, manoma, 11 prostitučių Austrijoje ir JAV. Patekęs už nužudymą į kalėjimą, vėliau už gerą elgesį paleistas, jis tapo rašytoju ir žurnalistu. J.Unterwegas merginas dažniausiai žudydavo miškuose, pasmaugdamas jų pačių apatiniais. Jis pasikorė kalėjimo kameroje neilgai trukus po suėmimo. J.Unterwegas dažnai vadinamas austrišku Džeku Skerdiku, žinomu Didžiosios Britanijos prostitučių žudiku, taip niekada ir nesugautu.

R.Hallerio teigimu, prostitutės serijinių žudikų aukomis dažniausiai tampa todėl, kad jos į nepažįstamojo automobilį sėda visiškai anonimiškai, sutinka važiuoti už miesto, jų dažniausiai ilgiau nepasigendama.

Įbaugintos Austrijos prostitutės dabar prieš sėsdamos į kliento automobilį paprašo, kad jo numerį užsirašytų kolegės. Nors jos suvokia, kad kiekvienas klientas joms gali būti paskutinis, uždarbio gatvėje nenori atsisakyti.

Dienraščio „Oesterreich“ duomenimis, Vienoje savo kūną gatvėse pardavinėja apie 5 tūkst. moterų. Jų būriavimosi vieta – Prateris, Linzer ir Mariahilfer gatvės.

pirmadienis, birželio 7

J.Irving's Affair with Vienna


Have you ever smelled the scent of warm apfelstrudel, heard the tapping of fiaker or maybe felt the tender vibration of walls of the Staatsoper while reading any of American best-selling author John Irving’s novel? No? Probably you weren’t careful enough to notice that such his characters as Fred Trumper from The Water Method Man, Dr. Farrokh Daruwalla from A Son of the Circus, Jack Burns from Until I find you, Siggy and Graff from Setting Free the Bears, John Berry together with his family from The Hotel New Hampshire or even Garp from The World According to Garp were remarkable guests of Vienna. Once J.Irving himself was the temporary resident of Austrian capital, he was part of Vienna, consequently the town became part of him and his books.

A Guest for One Year

J.Irving’s affair with Vienna started when he hasn’t been the world known author, but 20 years old Exeter, New Hampshire, born American with high wrestling ambitions. In 1963 he appeared in Vienna when Ted Seabrooke, his first wrestling coach, had told to him, that he was not and most likely would not be the best wrestler. As future novelist wished to do only the things he thought he could be the best at, he got interested in someone’s suggestion to try to become a writer.

“It was Ted’s idea that I should get out of New Hampshire; that I shouldn’t be living at home and hanging out in the wrestling room of my old school – that if I were going to give up wrestling, I should give up more than that. I should get away – far away. Pittsburgh, of course, had been “away”, but not far enough”, remembers J.Irving in The Imaginary Girlfriend (1995), his short memoir.

Vienna was far enough. J.Irving applied to a study-abroad program and Viennese Institute for European Studies admitted him. “I went off to Europe feeling for the first time, like a writer”, later admits J.Irving.

Regardless the fact he adored the lectures on Greek Moral Philosophy and Victorian Novel in the University, J.Irving in his memoir does not hide: “I did not love – I do not love - Vienna, and I doubt I’ll go back to Vienna again”. The writer gives a few reasons for that.

German language: “I took 12 tutorial hours of German a week, but to this day I can speak the language only haltingly; I can barely understand German, when I’m spoken to, and reading German only serves to remind me of my dyslexia – all those verbs lurking at the end of the sentence, waiting to be reattached to the clauses they came from” (The Imaginary Girlfriend).

Still, in his novels he often uses German expressions, does not avoid German names, and makes his heroes struggle with German language, just remember Garp or all Berry family before their trip to Vienna with the dictionaries in their hands.

By the way, J.Irving still keeps in his memory the fact his German was too weak to read Guenter Grass, and while studying in Vienna he proceeded at less than a snail’s pace through Die Blechtrommel. But carrying around the German edition of The Tin Drum was a great way to meet girls, acknowledges J.Irving in his article “Guenter Grass: King of the Toy Merchants”.

Anti-Semitism. J.Irving remembers, that during Viennese period, he knew nothing about anti-Semites, but he learned. He describes himself being short and dark and carrying last name as Irving, which was a Scots name, but common enough as a Jewish first name so that several Viennese anti-Semites were confused. “Skinheads with swastika earrings, while not unusual, were not commonplace; what were commonplace were the shy citizens who looked away from the skinheads, pretending not to have seen them”. In The Imaginary Girlfriend writer calls it “tolerance of intolerance, which allows the intolerance to persist”.

Nationalism. “Vienna is a small town; it’s notorious anti-Semitism in only part of a mean-spirited provincialism – an overall xenophobia, a suspicion (leading to hatred) of all outsiders. “Das geht bei uns nich”, the Austrians say – “That doesn’t go with us”. “Auslander” – a “foreigner” – is always a derogatory word. Viennese Gemutlichkeit, is a tourist attraction, is the false sweetness of basically unhoflich people.” (The Imaginary Girlfriend)

Nostalgia. In Vienna “I was missing, among the other things, both wrestling and a girlfriend who would become my first wife. I had met Shyla Leary in Cambridge in the summer of ’63, just before I left for Vienna – I was taking a crash course in German at Harvard summer school. It seems idiotic, but I think it’s fairly common that we meet people of importance to us just before we are going away somewhere. Within a year, in the summer of ’64, I would marry her – in Greece”. (The Imaginary Girlfriend)

Besides, J.Irving with his young wife has returned to Vienna after Greece, but not for long. Shyla was already pregnant with Irving’s son Colin. As J.Irving puts it, he wanted to be a father, but only in his own country. Still, his second son Brendan was born in Vienna in 1969, where J.Irving was writing a screenplay of his first novel Setting Free the Bears (unfortunately, after five drafts, it was never made into film; in My Movie Business J.Irving tells that while working on that script he had not only watched about 48 hours of newsreel footage of Hitler’s triumphant arrival in the Austrian capital in 1938 in the war archives in Vienna, but also had worked in the library of Schloss Eichbuechl on the outskirts of Wiener Neustadt).

One more time author came to Austrian capital to promote the German translation of A Prayer for Owen Meany, but from this visit remembers only troubles with the local media caused by his honest opinion about Vienna.

Nevertheless it’s quite strange that world known author keeps so many stones under his bosom talking (writing) about Vienna, and almost none of the compliments. The appearance of his first successful novel Setting Free the Bears which was written right after J.Irving’s coming back from Vienna and published by Random House in 1969, clearly illustrates the fact that Vienna has indeed helped him to become a writer and immeasurably inspired him. Otherwise, why he continues exploiting Vienna not only as general setting of his novels but also as an equal and highly intriguing character?

Vienna According to Garp

Almighty Wikipedia, producing data on J.Irving’s recurring themes, counts that only in his novels The Cider House Rules, A Prayer for Owen Meany, A Widow for One Year, The Fourth Hand and his newest Last Night in Twisted River (that is 5 out of 12 his fiction books) ways of heroes do not lead to Vienna. In the writer’s books Vienna stands as one of the most frequent topic together with such themes as prostitutes, wrestling, bears, deadly accident, absent parent, film making, writer or sexual variation (older man, homosexuality, incest, etc.). Could it be that involving Vienna in his novels serves J.Irving as a cause to write about his years in the town, to write about himself?

For instance, Garp in The World According to Garp does the same as J.Irving in youth – following the advice of the teacher together with his mother Jenny Fields travels to Vienna to become a writer. (Both Irving and Garp even live in the same place – Schwindgasse 15/2, as well as Bogus’ friend Merrill Overturf in The Water-Method Man). Why Vienna? Because “you can find real Europe in Vienna, it is artistic and contemplative, with real sadness and majesty” (The World According to Garp).

But later on the character of almost the most famous J.Irving’s novel is more merciless – Vienna, according to Garp, is museum of dead town, there is no more Klimt or Schiele. Vienna is tired and full of sadness, it is like a decorated corpse in the open coffin. Maybe the whole Europe is like that, considers Garp.

It’s interesting that both Garp and Irving even share Viennese prostitutes: Garp finds a friend among them, and Irving improves his German communicating with one of them. “I used to study in the evenings in a bar where the prostitutes waited for their customers out of the cold. Our landlady turned off the heat at night, and the coffeehouses frequented by students were too noisy for studying; besides, the Viennese students were too proper to be seen in a bar used by prostitutes – except for the one or two well-to-do students who would appear at the bar in order to select a prostitute. As for the prostitutes, they recognized from the beginning that I could not afford their more intimate company”, the author stays frank in his memoir.

By the way, 1st district prostitutes from Krugerstrasse are almost the main characters in The Hotel New Hampshire. “Don’t worry about the prostitutes. They’re legal here. It’s just business”, - in his letter writes Freud from Gasthaus Freud in The Hotel New Hampshire.

And one more common thing between J.Irving and Garp – both of them left Vienna being writers.

These examples show that J.Irving never really left Vienna – he’s still living in it under his characters’ name.

Setting Free the Myths

“There won’t be any gangs! There will be music! And pastry! And the people do a lot of bowing, and they dress differently”, cries Frank Berry, son of the hotelier, preparing to leave for Vienna (The Hotel New Hampshire). Such outburst of enthusiasm considering Vienna is very rare in J.Irving’s literature. He’s obviously much more interested in a shady part of Austrian capital, in setting free its myths.

For instance, Staatsoper which Viennese are almost the most proud of, J.Irving making no scruples turns into target of prostitutes and radical communists in their plan to blow the building up during the season opening performance. “There is a lot of blood and Schlagobers in opera”, - explains he by the name of his character in The Hotel New Hampshire.

In the same novel the writer generalizes that opera, coffeehouses and the past are the things Viennese worship to the disgusting. Although he leads the Berry family members through various coffeehouses (Mozart, Hawelka, Mowatt, etc.), J.Irving strikes again: “A city of fewer than one and a half million people, Vienna still has more than three hundred coffee-houses! We stared out of our cabs at the streets, expecting them to be strained with coffee. There was the diesel rankness of Europe, but no coffee” (The Hotel New Hampshire).

It seems that the author soaks his pen in a rebel ink before writing a word about Vienna. According to him, opera deserves to be blown up, Austrians adorable skiing – wipe off the face of the earth, Tiergarten – for setting the animals free.

Fred Trumper while learning to ski, shouts: “Please, Merrill, I want to walk”, “Boggle, you’d make holes for the other skiers…”, “I’d like to make one big hole for all other skiers, Merrill. (The Water-Method Man).

Another J.Irving’s hero in the first writer’s novel Setting Free the Bears Graff persuades Siggy: “We shouldn’t leave Vienna without seeing how spring has struck the zoo”. And then the plan appears – to release all the animals from the Hietzinger Zoo.

Nevertheless J.Irving heroes’ ways go through Rathaus park, Volksgarten, Parliament building, Plaza of Heroes, Mariahilferstrasse, Naschmarkt, Kunshistorische Museum, Schoenbrunn Palace and other magnificient Viennese sightseeing places, the author strictly avoids polite tone of tourist guides. For instance, in the shadow of posh hotel Sacher he finds (creates?) the pension with the whole floor for prostitutes or even bear on bicycle (The Pension Grillparzer; The Hotel New Hampshire)!

Still, in Trying to Save Piggy Sneed J.Irving writes as if apologizing: “My memory is subject to doubt. To any writer with a good imagination all memoirs are false. A fiction writer’s memory is an especially imperfect provider of detail; we can always imagine a better detail than the one we can remember”. That means we shouldn’t call J.Irving’s Vienna real, but imaginary.

And as the author claims he starts writing a novel from its last sentence and from there works back to the beginning, it is more an exception than a rule when he writes about Vienna. His affair with Vienna hasn’t got an end yet, so let us use our right to say: to be continued…

antradienis, birželio 1

Vasaros sutiktuvėms – pustrečio milijono narcizų


Su pavasariu austrai atsisveikino nešini glėbiais narcizų.

Paskutinę sezono savaitę, gegužės 24-30 d., Austrijos Štirijos žemėje, Bad Aussee miestelyje įvyko 51-asis Narcizų festivalis (vok.k. – Narzissenfest).

Austrijos geografiniu centru laikomoje gyvenvietėje, priklausančioje ežeringajam Salzkammergut regionui, septynias dienas trukusios šventės metu buvo renkama Narcizų karalienė, apie tūkstantis dalyvių bėgo 16 km Narcizų maratoną aplink vietos Altausseersee ežerą, skambėjo liaudies muzika, buvo demonstruojama, kaip iš regione išaugintų baltažiedžių narcizų gaminamos didžiulės skulptūros, kurios vėliau automobiliais buvo apvežtos aplink visą miestelį.

Didžiausios visoje Austrijoje gėlių šventės kulminacija – sekmadienį įvykęs figūrų, sukurtų iš 2,5 milijonų narcizų žiedų, paradas ant vandens. Altausseersee ežeru medinėmis į gondolas panašiomis valtimis buvo plukdomos visos 28 gėlių skulptūros: sraigės, nykštukas, pingvinas, asiliukas su ant jo sėdinčių kaubojumi, animacinių filmų herojai, batai ir net pardavėjas su ledų vežimėliu.

Apie 20 tūkst., o tai yra net keturis kartus daugiau žmonių, nei gyvena pačiame Bad Aussee miestelyje, Narcizų festivalio dalyvių ne tik plojimais pasitikdavo tautiniais kostiumais vilkinčių komandų plukdomus kūrinius, bet ir galėjo balsuoti už jiems labiausiai patikusias skulptūras, skleidžiančias narcizų aromatą.

Žiuri pagrindinį apdovanojimą skyrė Indijos dramblio skulptūrai, kurią sukurti Thomą Kranabittl įkvėpė kelionė po Nepalą. Įgyvendinti sumanymą jam padėjo net 80 pagalbininkų.

Publika daugiausia balsų skyrė Krampuso, austriškos pabaisos su ožio galva, figūrai.

Pirmasis Narcizų festivalis vyko 1960 m. Tuomet miestelio svečiams taip pat buvo demonstruojamos iš pavasarinių gėlių sukurtos originalios figūros.

52-oji gėlių šventė bus surengta kitąmet birželio 2-5 dienomis.

antradienis, balandžio 6

Turizmo Vienoje kaktoje - svastikos formos raukšlė


Kai kurie tik po praėjusiais metais pasirodžiusios juostos „Bruno“ su anglų komiko Sachos Barono Coheno vaidinamu homoseksualiu mados žurnalistu iš Austrijos sužinojo, kad vieno žiauriausių XX a. diktatorių Adolfo Hitlerio tėvynė – Austrija. „Noriu tapti žymiausiu austru po Hitlerio“. Tokios filme išsakytos Bruno, pasiryžusio užkariauti Holivudą, ambicijos sukėlė nemažą sumaištį Austrijoje, o austrų ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Emilis Brixas net siūlė boikotuoti „Bruno“. Pasak jo, tebesiejant Austriją su nacių režimu šaliai gresia išgyventi tą patį, ką patyrė Kazachstanas po ankstesnės juostos su S.B.Cohenu „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“ pasirodymo - didžiulę identiteto krizę.

Ir jis buvo teisus – Austrijos likimas panašus į Kazachstano, tačiau tik tuo, kad S.B.Coheno filmai padidino turistų srautus į minėtas šalis (vien britų, apsistojusių Vienos viešbučiuose po filmo premjeros padaugėjo 120 proc.!). Visgi Austrija, kurioje, ištirta, šiuo metu gyvena 39 giminystės ryšiais su A.Hitleriu susiję žmonės, o atvirukai su fiurerio portretu yra labiausiai graibstoma prekė Vienos suvenyrų parduotuvėje (pagal Austrijos įstatymus, teisinė atsakomybė už prekybą nacių periodą menančiais daiktais nėra taikoma, kitaip nei už nacistinės ideologijos skleidimą), niekada nepripažins, kad A.Hitlerio asmenybė gali būti turistų traukos objektu ir niekada šio fakto nepanaudos turizmui skatinti net fiksuojant dėl ekonominės recesijos mažėjančius įvažiuojamojo turizo rodiklius.

Tamsusis maršrutas

1 adresas – Hofburgo rūmai Heldenplatz. „Aš, vokiečių tautos fiureris ir Vokietijos reicho kancleris, iškilmingai noriu paskelbti, kad mano tėvynė prisijungė prie Vokietijos reicho“, - sukeldamas 200 tūkst. Herojų aikštėje susirinkusių vieniečių džiaugsmą 1938 m. kovo 15 d. ištarė Adolfas Hitleris iš Hofburgo rūmų terasos. Dabar šioje vietoje - centrinis įėjimas į Austrijos nacionalinę biblioteką.

2 adresas – viešbutis „Imperial“ (Kartner Ring 16). Po pranešimo apie Austrijos aneksavimą (vok.k. - Anschluss) A.Hitleris praleido naktį šiuo metu viename žymiausių ir prabangiausių XIX a. Austrijos viešbučių „Imperial“. Pasakojama, kad jaunystės metais Adolfas valė sniegą nuo šaligatvio prie įėjimo į šį viešbutį ir turėdavo nukelti kepurę prieš atvykusius garbius svečius. Nors jau tapęs fiureriu 1938 m. kovo 14 d. austrų miniai jis pasirodė iš karališkųjų viešbučio apartamentų balkono, tačiau vyriausias „Imperial“ vadybininkas, nepritariantis nacių politikai, Stefanas Plankas nakvynei jam paskyrė kitą, daug kuklesnį kambarį, be lango į pagrindinę gatvę. Vėliau S.Plankas buvo įkalintas už paramą žydams.

3 adresas – Vienos Dailės akademija (Schillerplatz 3). Šią instituciją kai kurie laiko atsakinga už Antrąjį Pasaulinį karą – būtent ji 1907 m. ir 1908 m. du kartus atmetė iš Linco atvažiavusio aštuoniolikmečio A.Hitlerio, kaip nepakankamai talentingo, prašymą priimti studijuoti. Sakoma, savo lietas akvareles, kurias nukopijuodavo nuo atvirukų, Adolfas, bandydamas užsidirbti pragyvenimui, pardavinėdavo Vienos kavinėse. Tačiau ilgainiui jis atsisakė svajonės tapti žymiu menininku ir 1913 m. išvyko į Vokietiją. Į Vieną jis sugrįžo tik po 25 m. metų. Nacių valdymo metais Vienos Dailės akademiją buvo priversta palikti didžioji dėstytojų – žydų, kuriuos A.Hitleris kaltino kadaise priėmimo komisijoje nulėmus jo, kaip dailininko, likimą.

4 adresas – kavinė Sperl“ (Gumpendorferstrasse 11).. Neišsipildžiusias menininko godas A.Hitleris, sakoma, skandino kavinėje „Sperl“. Būtent šioje XIX a. kavinėje jis neva suvokė, kad jam paruoštas geresnis nei dailininko likimas, ir subrandino mintį užversti Vienos puslapį bei pradėti naują – Vokietijoje.

5 adresas – gyvenamosios vietos. Nenuostabu, kad būsimas fiureris dažnai varstė kavinės „Sperl“ duris – netoliese buvo jo nuomojamas butas Stumpergasse 29, vėliau – Felberstrasse 22. Dabar šalia šių adresų – viena žymiausių ir judriausių Vienos parduotuvių gatvių Mariahilfer. Tiesa, vos galą su galu Austrijos sostinėje suduriančiam Adolfui yra tekę pagyventi ir benamiams skirtame pastate Sechshauser Strasse.

6 adresas – Vienos opera (Opernring 2). Kad ir kaip prastai Austrijos sotinėje vertėsi A.Hitleris, jis kartu su geriausiu draugu, su kuriuo dalindavosi kambarį, Augustu Kubizeku sugebėdavo sukrapštyti pinigų bilietui į žymiąją Vienos operą Staatsoper. Pasak pastarojo, Adolfas dievino Richardo Vagnerio operas, ypač „Lohengrin“, kurią matė mažiausiai dešimt kartų ir kurios libretą mokėjo atmintinai. Be to, A.Hitleriui labai imponavo tuometis Vienos operos dirigentas žydas (!) Gustavas Mahleris. Senąjį Vienos operos pastatą A.Hitleris kelis kartus nuliejo savo akvarelėse. O „Mein Kamf“ rašė: „Galėčiau valandų valandas stovėti prieš Vienos Operą, grožėtis Parlamento rūmais, visu Ring bulvaru. Visa tai man kaip iš tūkstančio ir vienos nakties“. Beje, kituose žymiuose Vienos operos rūmuose Volksoper (Wahringer Strasse 78) A.Hitlerio užsakymu net buvo specialiai jam pagaminta „Fiurerio ložė“, kurią vėliau suskubta išmontuoti.

7 adresas – gimtosios vietos. A.Hitleris gimė mažame Braunau prie Ino miestelyje. Tebėra išlikęs namas, kuriame kelis kambarius virš jame buvusios alinės nuomavosi Aloisas ir Klara Hitleriai. Čia jie 1889 m. balandžio 20 d. susilaukė ketvirto vaiko – sūnaus Adolfo (iš viso Hitleriai turėjo šešis vaikus, tačiau išgyveno tik Adolfas ir jo sesuo Paula). Dabartinis gimtojo fiurerio namo adresas - Salzburger Vorstadt 15. Mokyklą Adolfas lankė Fischlhame prie Lambacho. Prie pastato, kur anksčiau buvo mokykla, šiuo metu yra memorialinė lenta, bylojanti: „1895-1897 m. čia skaityti ir rašyti išmoko Adolfas Hitleris. Vėliau jis atnešė mirtį milijonams žmonių.“ Prie lentos pritvirtintas ir gabaliukas granito iš Mauthauseno koncentracijos stovyklos Mirties laiptų, kuriais išsekę kaliniai tempdavo akmenis ir dažnai, susmukę po savo našta, mirdavo.

Kai Adolfui buvo keleri metukai, Hitlerių šeima persikraustė į Leondingą, miestelį prie Linco, ir apsigyveno name prie pat bažnyčios. Metus Leondinge jis laikė pačiais laimingiausiai gyvenime, nors gimtine visada vadindavo Lincą. Name (dabartinis adresas – Michaelsbergstrasse 16), kuriame įsikūrė Hitleriai, šiuo metu teikiamos laidojimo paslaugos. Leondingo kapinaitėse tebėra ir Nacionalsocialistų partijos lyderio tėvų – 1903 m .mirusio tėvo Aloiso ir 4 m. vėliau nuo krūties vėžio mirusios motinos Klaros – kapai.

1938 m. kovo mėn., A.Hitleris, kurio garbei visa Austrija buvo pražydusi svarstikomis, aplankė Leondingą, savo tėvų namus, padėjo gėlių prie tėvų kapo.

Apsilankė A.Hitleris ir Lince, kurį apskritai troško paversti kultūrine Trečiojo Reicho sostine, atidaryti čia Luvrą pranokstantį fiurerio muziejų, kuriame būtų eksponuojama jo asmeninė kolekcija (pasak menotyrininkės Birgit Schwarz, išleidusios knygą „Hitleris ir menas“ (vok.k. – „Hitler und die Kunst“), A.Hitlerio kolekciją daugiausia sudarė žinomų XIX a. Romantizmo ir Biedermeierio epochų Austrijos ir Vokietijos tapytojų darbai bei paveikslai nežinomų, neišgarsėjusių dailininkų, su kuriais, teigiama, fiureris save identifikavo), operą, teatrą, prabangų Hitlerio viešbutį ir t.t. Mieste tebėra fiurerio užsakymu per Dunojų nutiestas Nibelangų tiltas, tebestovi pigiai darbininkams nacių režimo metais suręsti gyvanamieji namai, taip ir tebevadinami „Hitlerio statiniais“.

Beje, tik už 20 km nuo Linco tebėra išlikusi Mauthauseno koncentracijos stovykla, buvusi didžiausiu ir ilgiausiai dirbusiu nacių darbo konclageriu Europoje. Joje žuvo apie 300 tūkst. žmonių, daugiausia inteligentų, išsilavinusių, aukštesnės klasės atstovų. Mauthausene vienu metu darbavosi ir Aribertas Heimas, arba Daktaras Mirtis, atlikinėjęs medicininius eksperimentus su kaliniais.

Gėdingas žodis iš „H“ raidės

2008 m. duomenimis, paskelbtais „Wien Tourismus“ interneto svetainėje, turistų lankomiausias objektas Vienoje buvo Austrijos monarchų Habsburgų vasaros rezidencija - Schoenbrunn pilis (2,58 mln. lankytojų per metus). Likęs didžiausio turistų susidomėjimo sulaukusių Vienos lankytinų vietų dešimtukas: Schoenbrunn zoologijos sodas (2,57 mln.), muziejus „Albertina“ ( 997 tūkst.), Meno istorijos muziejus (937 tūkst.), Belvederio rūmai, kuriuose dabar įrengtos meno galerijos, (807 tūkst.), apžvalgos ratas Prateryje (660 tūkst.), Hofburgo rūmai ir juose įkurti muziejai (632 tūkst.), šv. Stepono katedros katakombos ir varpinė (500 tūkst.), Dunojaus bokštas (419 tūkst.) ir Gamtos istorijos muziejus (372 tūkst.).

Tačiau niekur nėra fiksuojamas skaičius turistų, su Vienos miesto žemėlapiais rankose arklių traukiamų karietų pilnose gatvelėse atidžiai ieškančių kitų, ne fasadinio turizmo adresų, išvardintų straipsnio pradžioje bei susijusių su žodžiu iš raidės „H“. Taip, ironizuodami itin griežtą Austrijos poziciją A.Hitlerio atžvilgiu, istorinę iš Austrijos kilusią asmenybę apibūdina užsienio kelionių rubrikų autoriai.

Gausūs turistinių maršrutų po Vieną organizatoriai (www.viennawalks.at; www.verliebtinwien.at, www.wienguide.at, kt.) ne tik tarp daugybės teminių gidų nesiūlo ekskursijos fiurerio pėdomis, bet ir atsiriboja nuo individualių užsakymų tokiai kelionei: „Ne, tokio maršruto mes nesudarinėjame. Nebent galite užsisakyti kelionę apie žydus Vienoje“, - pasiūlo gidas straipsnio autorei, pasiteiravusiai apie galimybę susipažinti su vietomis, susijusiomis su A.Hitlerio buvimu Vienoje.

Austrijos sostinės vietos, turinčios sąsajų su diktatoriumi, taip pat nesididžiuoja šiuo faktu: viešbučio „Imperial“ interneto svetainėje tarp išvardintų garsių svečių nei žodžiu neužsimenama apie A.Hitlerį, kavinės „Sperl“ savininkai taip pat purtosi apibūdinimo kaip mėgstamiausia Hitlerio kavinė ir atsisako parodyti staliuką, prie kurio dažniausiai rymodavo Adolfas jaunystėje. Vienos miesto savivaldybė kurčia siūlymams namuose, kuriuose yra tekę gyventi būsimam fiureriui, įrengti muziejų. Tiesa, dar nėra aiški Austrijos vyriausybės pozicija dėl namo, kuriame gimė A.Hitleris. Savininkas, išreiškęs iniciatyvą parduoti namą Braunau prie Ino, sukėlė viduomenės nerimą dėl galimo neonacių susidomėjimo šiuo nekilnojamu turtu su intencija jį paversti fiurerio garbinimo vieta. Todėl Braunau prie Ino valdžia paprašė Austrijos vyriausybės finansiškai paremti jų ketinimus patiems įsigyti kadaise Hitlerių šeimos apgyvendintą namą.

Britas kelionių gidų autorius bei fotografas Duncan J.D. Smith 2008 m. išleistoje knygoje „Tik Vienoje. Gidas po slaptus kampelius, mažai žinomas vietas ir neįprastus objektus“ (angl.k. Only in Vienna. A Guide to Hidden Corners, Little-Known Places and Unusual Objects) paskyrė vieną skyrių Hitlerio Vienai. Pavadinęs jį „Gėdingas adresas“ (angl. k. Infamous Address) jis pabrėžia: „Nei viena vieta iš daugelio, su kuriomis yra susijęs A.Hitlerio buvimas Vienoje, nėra pažymėta jokiu ženklu ar lentele. Tos vietos ir neturėtų būti laikomos turistiniais objektais, kuriuos verta lankyti. Užtenka to, kad visos istorinės knygos skiria pakankamai dėmesio šio žmogaus „indėliui“ į Austrijos sostinę“.

Tačiau jis akcentuoja vieną įdomų dalyką – 1913 m., prieš pat A.Hitleriui išvykstant iš Vienos į Miuncheną, į Austrijos sostinę atvyko kitas diktatorius Josifas Stalinas. Jis apsistojo Schonbrunner Schlossstrasse 30 (dabar ten kabo šį įvykį pažyminti memorialinė lenta). Kadangi A.Hitleris dažnai žingsniuodavo tapyti prie Schonbrunn rūmų, Duncan J.D.Smith kelia klausimą: ar gali būti, kad du didžiausi XX a. monstrai kadaise prasilenkė gatvėje Vienoje?

Įdomiausia, kad austrai, Vienoje nenukabindami J.Stalino vizitą menančios lentelės, tarsi parodo, kad yra atlaidūs vienam diktatoriui ir stengiasi absoliučiai pamiršti antrąjį, kad ir kokią įtaką tai turėtų turizmo rodikliams.

„Viena: dabar arba niekada“

41 m. amžiaus, išsilavinęs, kas mėnesį gaunantis vidutiniškai 3 tūkst. eurų pajamų, keliaujantis dažniausiai lėktuvu, su savo partneriu, be vaikų. Linkęs pasimėgauti vietos restoranuose, kavinėse, vyninėse, apsipirkti, aplankyti muziejus, kultūrinius renginius (dažniausiai klasikinės muzikos koncertus). Toks yra statistinis į Vieną atkeliaujantis turistas. Jo dėmesiui čia – pasaulinio garso Vienos filharmonijos orkestras, 4 operos, 2 imperatoriškieji rūmai, 50 teatrų, 100 muziejų, 7,5 tūkst. restoranų ir kavinių, 20 tūkst. parduotuvių, 4 tūkst. viešbučių bei pensionų su 50 tūkst. lovų. Vidutiniškai turistas Austrijos sostinėje per dieną išleidžia 276 eurus.

Kas 5 viešintis Vienoje yra iš Vokietijos, kiti – iš Italijos, JAV, Anglijos, Ispanijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Rusijos, Rumunijos ar pačios Austrijos.

„Wien Tourismus“ vadovo Norbert Kettner duomenimis, ekonominės recesijos metais besilankančiųjų Austrijos sostinėje skaičius smuktelėjo 5 proc. - iki 9,5 mln. Nors, palyginus su bendru 8 proc. turizmo visoje Europoje srauto sumažėjimu, Vienos rodikliai gan optimistiniai, turizmą V.A.Mocarto, S.Froido, kiaulienos šnicelių ir obuolių štrudelio mieste koordinuojanti institucija suskubo parengti ateities Vienos marketingo strategiją 2015-iems metams su nauju miesto prekės ženklu ir kitu reprezentaciniu šūkiu.

Šiuo metu CNN bei BBC World kanalais transliuojama Vienos reklama skelbia: „Viena jūsų laukia“ (angl.k. Vienna waits for you).

Naują Vienos turizmo strategiją kurti paskatino „Wien Tourismus“ užsakytų tyrimų rezultatai, pagal kuriuos didžioji dalis turistų Vieną laiko miestu, kuriame verta apsilankyti tik vieną kartą. Vadovaujamasi nuostata, kad Austrijos sostinė beveik nesikeičia, todėl net atvykus čia po 10 metų, viskas būtų taip pat. Todėl, siekiant nukreipti pagrindinį turistų srautą iš pirmojo, seniausio ir centrinio, Vienos rajono į užmiesčius bei akcentuoti ne klasikinę, istorinę Vieną, o modernią, dinamišką, su šiuolaikine architektūra, nutarta dabartinį šūkį pakeisti kitu – „Viena: dabar arba niekada“ (angl.k. Vienna: Now or Never). Tikimasi, kad jis bus patrauklesnis jaunajai kartai, nes atspindi kvietimą ne į tradicijoms paklusnų, kiek senamadišką miestą, o į vis besikeičiantį, gyvą, kūrybingą.

Naująją Vienos turizmo strategiją lydės suplanuota didelė tarptautinė kampanija. „Esame tikri, kad 2015 m. Viena bus kitokia”, - tvirtina N.Kettner, pagrįsdamas permainas perstrateguojant turizmo sritį.

Neslepiama, kad įgyvendinant naująją strategiją siekiama ambicingų užmojų – 2015 m. viršyti 2008 m. rekordą, kai Vienos viešbučių apyvarta siekė 487 mln. eurų.

Turizmo sėkmė – ant penkių dramblių nugarų

2009 m. rudenį Vienos turizmo konferencijoje pristatytą Vienos turizmo 2015 m. koncepciją rengė Vienos turizmo tarybos, oficialios miesto turizmo rinkodaros ir viešųjų ryšių agentūros, strategų grupė. Ne pelno siekiančios organizacijos, įkurtos dar 1955 m. Vienos turizmo skatinimo aktu, pagrindiniai veiklos tikslai – atstovauti miesto turizmo interesus, siekti didinti įvažiuojamojo turizmo srautus ypač reklamuojant Vieną, remti miesto savivaldybės įgyvendinamas turizmo skatinimo priemones, kurti modernią turizmo industrijos infrastruktūrą, šviesti visuomenę apie ekonominę turizmo reikšmę, platinti informaciją apie turizmo galimybes Vienoje.

Austrijos turizmo tarybos 2010 m. biudžetas, kurį didžiąja dalimi sudaro viešbučių apgyvendinimo mokestis (47 proc. viso biudžeto), dalis, skiriama iš miesto biudžeto (22 proc.), taip pat Prekybos rūmų, rėmėjų, pačios tarybos lėšos, – 23,7 mln. eurų. Net 80 proc. šios sumos skiriama reklamai ir viešiesiems ryšiams.

Taryboje, kurioje apibrėžtas funkcijas vykdo Strateginio vystymosi skyrius, atsakingas už rinkos tyrimus, apklausas, tarptautinius kontaktus su kitomis turizmo organizacijomis, Prekės ženklo vadybos ir tarptautinės reklamos skyrius, atsakingas už Vienos kaip turizmo prekės ženklo vystymą, reklamą, Korporatyvinių viešųjų ryšių, Rinkos ir žiniasklaidos skyriai bei Komunikacijos ir produkcijos skyrius, kuris, be kitų užduočių, administruoja www.vienna.info svetainę bei organizuoja Vienos ekspertų klubo (angl.k. The Vienna Experts Club) kursus, kurių metu viešbučių ir kelionių agentūrų darbuotojai nemokamai edukuojami apie turizmą Vienoje, yra 107 darbuotojai.

Kasmet parengiama apie 200 lankstinukų, plakatų, kitos reklaminės medžiagos 20 kalbų. Jos pristatymas į įvairias pasaulio šalis sveria apie 300 tonų! Vien Vienos miesto žemėlapių kasmet įvairiomis kalbomis pagaminama ir išplatinama apie 3,5 milijono.

Be to, kiekvienais metais į Austrijos sostinę organizuojama kelionė tūkstančiui žurnalistų. Po tokių vadinamųjų „spaudos kelionių“ (angl. k. press trips) bei kasmet rengiamų pusšimčio spaudos konferencijų ir dalyvavimo vidutiniškai 200 turizmo mugių bei parodų, pasirodo apie 3 tūkst. pozityviai Vieną pristatančių straipsnių spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje, reportažų TV ar radijuje.

Minėtas Austrijos turizmo tarybos Prekės ženklo vadybos ir Tarptautinės reklamos skyrius, naudodamasis įvykdytomis turistų apklausomis, yra apibrėžęs penkis esminius Vienos prekės ženklo modulius, laiduojančius įvažiuojamojo turizmo sėkmę. Tai – imperatoriškasis paveldas, klasikinė muzika, kultūra, Vienos kaip didmiesčio funkcionalumas ir harmoningas balansas tarp urbanistikos ir žaliųjų miesto erdvių.

Tikriausiai net nereikia pažymėti, kad oficialioje turizmo statistikoje visai nefigūruoja žodis iš „H“ raidės ir su juo susijęs turizmo potencialas ir/arba grėsmė Austrijos įvaizdžiui.

Hitlerio vardas – traukos objektas

Įdomu, kad vienintelis būdas Austrijoje prisijaukinti gėdingąjį žodį ir su juo susijusį istorinį periodą yra menas.

2009 m. Europos kultūros sostine paskelbus Vilnių ir Lincą, pastarojo kultūrinės programos vinimi tapo miesto Pilies muziejuje parengta paroda „Fiurerio kultūros sostinė. Menas ir nacionalsocializmas Lince ir Aukštutinėje Austrijoje“ (vok.k. – Kulturhauptstadt des Fuehrers. Kunst und Nationalsozialismus in Linz und Oberoesterreich). Nors pagrindiniai parodos eksponatai – 1938-1945 m. sukurti dailės, literatūros, muzikos kūriniai, kultūriniai nacionalsocialistų projektai, idėjos, tačiau viena salė buvo skirta ir A.Hitlerio vaikystei Lince, jo gimtųjų vietų fotografijoms bei išlikusioms jo darytoms akvarelėms.

Pasak Martino Hellerio, “Linz 09” meno direktoriaus, paroda norėta parodyti, kaip nacių laikais stipriai buvo susijusi politika ir kultūra. Jis griežtai atmeta, kad parodoje šlovinamas A.Hitleris: „Hitleris yra faktas. Mes tiesiog analizuojame šį faktą informacijos apie tą laikotarpį kontekste ir skatiname lankytojus diskusijai“.

Linco drąsa stoti akistaton su savo praeitimi pasiteisino: 2009 m. trečiame pagal didumą Austrijos mieste apsilankė 3,5 mln. turistų, viešbučių apyvarta išaugo 10 proc. Tarp kelių tūkstančių programos “Linz 09” renginių paroda „Fiurerio kultūros sostinė. Menas ir nacionalsocializmas Lince ir Aukštutinėje Austrijoje“ susilaukė itin didelio turistų ir tarptautinės žiniasklaidos dėmėsio. Per pirmus du mėnesius joje apsilankius 60 tūkst. žmonių, ekspozicija buvo pratęsta dar mėnesiui. Be to, mieste pristatyti ir kiti su tamsiuoju istorijos periodu susiję projektai: sudarytas nacių laikotarpį menančių vietų žemėlapis, surengta diskusija „Nacių statiniai Lince: falsifikuoti, neigti ar griauti?“, pagrindinėje miesto aikštėje įrengta su nacionalsocializmu susijusi video instaliacija, išleista „Istorijos knyga“ ir t.t.

Kitoje Lince įvykusioje diskusijoje, pavadintoje „Ką kultūros sostinė turi pasakyti apie nacionalsocializmą?“ padaryta išvada: tik tie, kurie žino praeitį, turi ateitį. Šis reziumė – geriausias pavyzdys, rodantis, jog Lincas, kitaip nei Viena, savo silpnybę, tamsiąją miesto istorijos dėmę, pavertė stiprybe su neįkainojamu turizmo bei miesto įvaizdžio vystymo potencialu. O Vienos poziciją kategoriškai ignoruoti vieną žymiausių kraštiečių galima sugretinti su finalinėje Quentino Tarantino filmo „Negarbingi šunsnukiai“ scenoje Brado Pitto personažo leitenanto Aldo peiliu išrėžta svastika Hanso Landos (vaid. Christoph Waltz) kaktoje. Mažų mažiausiai kvaila nuduoti, kad jos niekas nepastebi.

Juk ir dabar Vienoje – keli „paminklai“ A.Hitleriui atminti. Austrijos sostinėje A.Hitlerio įsakymu 1942-1945 m. buvo pastatyti šeši bokštai oro atakoms atremti iš šešiolikos, išdygusių visame Reiche. Jie buvo suprojektuoti ne tik kariniais tikslais, kaip bunkeriai, bet ir kaip propagandos įrankis, siekiant įrodyti Reicho stiprybę. Nors Antrojo Pasaulinio karo baigtis neleido bokštų paversti memorialais žuvusiems vokiečių kariams, visi šeši Vienoje išlikę bunkeriai (Augarten, Esterhazy Park (čia esančiame bokšte įkurtas Jūros muziejus Haus des Meeres), Stiftskaserne, Arenberg Park), mesdami ilgą šešėlį, vis dar mena žmogų iš „H“ raidės.

sekmadienis, kovo 28

Būti diena


„Labas rytas!“, neabejoju, išgirsta į krūvą susispietę pašto ženkliukai Elisabethstrasse pašto skyriaus vitrinoje iš kasryt juos rūpestingai žvilgsniu paglostančio paštininko. Net žiemą jis išeina į lauką ir kone nosimi prisispaudžia prie stiklo, kad patikrintų, ar nei vienas ženkliukas nepasislėpė, ar jie patogiai išrikiuoti, ar nereikia megztinio rankove nuvalyti likusio kokio praeivio piršto antspaudo. Jam neįdomu, kas dedasi gatvėje – neatsigręžia, kai gyventoja virš pašto vėl perlieja balkone gėles ir vanduo tykšta ant šaligatvio, kuriuo skuba kartais net skėtį išskleidžiantys praeiviai, neužkalbina visada žalią kaklaraištį ryšinčio jaunuolio, pasprunkančio iš kontoros į gatvę prie pat pašto parūkyti ir stebėti antklodę po nakties purtančią moterį iš antro aukšto ar lenkaitę, tingiai rakinančią kavinės, kurioje dirba, duris. Kartais paštininkas su stipriai sulipdyta rausvų plaukų bangele ir apvaliais akiniais paprašo pašto ženkliukų praleisti vitrinoje į priekį kokį naujesnį ženklą, pavyzdžiui, jubiliejinį, skirtą filmo „Trečias žmogus“ šešiasdešimtmečiui, ar seriją su austrų slidininkais. Tuomet atsitraukęs žingsnį atgal dar kartą apmeta akimis stiklą ir tik tada grįžta vidun bei stoja už prekystalio. Pasvėręs voką ir užklijavęs ant jo pašto ženklą paštininkas visada jį grąžina siuntėjui - liepia pačiam išmesti laišką į dėžę už pašto durų. Jo šypsenos skirtos tik pašto ženkliukams.

Šalia kišeninės tabako parduotuvėlės, kurios savininkas, dirbantis pro pat jį kursuojančių tramvajų ritmu ir kasdien padedantis prie slenksčio dubenį su sausu šunų maistu, - vienišos kirpėjos kirpykla. Kitaip nei kirpykloje kitoje gatvės pusėje, kur klientų nespėja priiminėti frau Ilzė, čia penkios kėdės su penkiais virš jų pasvirusiais plaukų džiovinimo gaubtais prieš penkis veidrodžius dažniausiai tuščios. O kirpėja atidžiai seka akimis praeivius. Kartais taip norisi, kad ji skaitytų laikraščius arba šukuotų perukus ir nepastebėtų, kad vėl nestabtelėjęs praeini pro ją. Tikiuos, ji bent spėja iš kalto žvilgsnio išskaityti, kad mano vyras rimtai ketina ateiti pas ją skųstis barzdos. Galbūt net rytoj.

Kaimynai Mageriai keliskart per savaitę važiuoja žaisti lauko teniso, nors jiems jau arti aštuoniasdešimt. Senukas, kilęs iš Rumunijos, tarnavo vokiečių kariuomenėje ir buvo sužeistas sprogusios bombos, kai leidosi parašiutu. Apie savo žmoną jis kalba: „Ji labai skaniai gamina. Praktiškai geriausia kulinarė Vienoje! Ji labai gerai vairuoja. Praktiškai geriausia iš visų vairuotojų moterų, kurias pažįstu. Bet tenisą ji žaidžia ne kaip. Teniso aikštelėje mano žmona - katastrofa!“. Į kitoje jų namo gatvės pusėje esančią operą senukai Mageriai neina, nes parteryje jiems nepatogu ištiesti kojas.

Jei vakare operoje geras pastatymas, ryte po pastato kolonomis šalia balandžių aptūpto fontano ima rikiuotis sulankstomos žvejų kėdutės ir nusidriekia mezgami šalikai. Gyvoje eilėje tie, kurie nori už tris eurus patekti į operą ir žiūrėti pasirodymą stovint. Jie ateina jau su vakarinėmis eilutėmis, apsirūpinę laikraščiais ir sumuštiniais. Kai subarška bilietų kasą atidarantys raktai, stovintieji dažnai aplimpa keliais giminaičiais ar draugais, mat vienam žmogui parduodamas tik vienas bilietas. Kai praeini pro tą gyvą eilutę, susirietusią ant atsigabentų kėdučių, dažnai pajunti piktus į nugarą įsmeigtus žvilgsnius. Esi nusidėjėlis, nes nesikankini dėl meno.

Iš požeminės Karsplatz metro stotelės, kurioje buriuojasi žmonės rašaluotomis lūpomis ir padūmavusiu žvilgsniu, darbo pakyla pradėti keli mocartukai – vyrai su baltais perukais ir auksu siuvinėtais švarkais, sukantys ratus aplink operą ir žioplinėjantiems turistams siūlantys: „Mozart. Konzert. Heute!“ arba „Mozart. Koncert. Sievodnia!“. Vakare jie vėl leidžiasi į metro pro požeminį tualetą, kuriame skamba Mocartas, moliūgų pyragais kvepiantį „Anker“, laikraštį „Augustin“ siūlantį benamį, rūkančius Deutchakademie studentus ir tuos pačius žmones rašaluotomis lūpomis ir dar labiau padūmavusiu žvilgsniu.

Naschmarkte niekada neprieinu iki būdelės, kurioje, skaičiau, pardavinėjami skaniausi Vienoje kopūstai, rauginti šampane. Vis užmirštu jos numerį. Apsisuku jau ties vienu pirmųjų prekystlių, žiemą nukrautų topinambais, romanesko kopūstais ir imbiero šaknimis, o vasarą abrikosais, obuoliais ir šilauogėm. Už prekeivių muilu su levandomis, pelėsiniais sūriais, šviežia triušiena ar austrišku šturmu – alyvuogių stendas. Šeštadieniais, kai pro jį šurmuliuoja didžiulė minia, nusitaikiusi į Flohmarktą ar prie ornamentuotų Otto Vagnerio pastatų, aliejuotų alyvuogių siūlantis paragauti jaunas italas plyšauja, kad alyvuoges ruošė ne kas kitas, o jo mama. Praeiviai ragauja, bet šypsos į ūsą: „Kokia dar mama!“

Dar – vienakojis akordeonistas Stadtparke. Nemokamus dienraščius „Heute“ autobusiuku atvežantys pakistaniečiai. Tulpių šluotas rišančios gėlių pardavėjos Kartnerstrasse. Ūsuotis, vedinas poniu ir renkantis lėšas cirko gyvūnams šerti. Prie Albertinos besibūriuojantys arkliais kinkytų karietų vadeliotojai. Medinių žaislų parduotuvės savininkas, vejantis turistus, ketinančius nusifotografuoti su į vidų kviečiančiu Pinokiu. Kavinės „Mozart“ padavėjai, prispaudžiantys prie lauko stalų baltas staltieses...

Esu rami, kai jie visi mano dienoje.

Įdomu, ar kam nors prasideda diena manimi?

šeštadienis, sausio 16

Rašytojas D.Brownas masinamas Vienos paslaptimis


Austrų gidė ir rašytoja Gabrielė Lukacs žavisi bestselerių autoriumi Danu Brownu, tačiau turi jam vieną rimtą priekaištą: „D.Browno romanų veiksmas niekada nevyksta Vienoje“.

G.Lukacs teisi. Didelio populiarumo visame pasaulyje sulaukusiose D.Browno knygose, vėliau ekranizuotose ir Holivude, pagrindinis herojus profesorius Robertas Langdonas ar kiti personažai konspiracines teorijas bei istorines, religines ar mokslo paslaptis narplioja Paryžiuje („Da Vinči kodas“), Romoje („Angelai ir demonai“), Ženevoje („Skaitmeninė tvirtovė“) ar, kaip naujausiame rašytojo romane „Prarastasis simbolis“, Vašingtone. Tačiau jų keliai išties niekada neveda į Austrijos sostinę.
„Ir dėl to labai gaila, nes Vienoje pilna ne mažiau mistinių vietų, kurios galėtų tapti puikia medžiaga D.Browno romanui“, - įsitikinusi G.Lukacs, knygos „Paslaptingesnis Da Vinči kodas Vienoje“ (vok.k. – Geheimnisvoller Da Vinci Code in Wien) autorė.

„Štai, pavyzdžiui, Minaretų bažnyčioje Vienoje kabo Leonardo da Vinči paveikslo „Paskutinė vakarienė“ kopija, atlikta paties Napoleono Bonaparto užsakymu. Ji laikoma įspūdingesne už patį originalą“, - atkreipia dėmesį G.Lukacs, primindama didelį pasaulinį ažiotažą sukėlusią šio paveikslo interpretaciją D.Browno romane „Da Vinči kodas“.

Seniausia Vienoje Šv.Petro bažnyčia, pradėta statyti dar VIII a., buvo Opus Dei buveine, Vergilijaus koplyčioje, dabar esančioje 12 metrų gilumo požemyje po pagrindine Vienos Šv.Stepono aikšte, rinkdavosi Tamplierių ordino nariai, o Šv.Augustino bažnyčioje galima rasti pagrindinį masonų simbolį – piramidę, sukurtą XIX a. pradžioje kaip antkapis mylimiausiai imperatorienės Marijos Terezos dukrai Marijai Kristinai atminti. Beje, toje pačioje bažnyčioje saugomos ir 54 Habsburgų dinastijos monarchų širdys.

„Net šventąjį Gralį D.Brownas galėtų surasti ne kur kitur, o Vienoje – Habsburgų brangenybių kambaryje saugomas prabangus agato indas su paslaptinga inskripcija „B.XRISTO.RI.XXPP.“, - intriguoja G.Lukacs. Tame pačiame monarchų brangenybių kambaryje yra ir kita itin saugoma vertybė – ietis, kuria, teigiama, romėnų karys pervėrė Jėzaus Kristaus krūtinę tikrindamas, ar nukryžiuotasis jau miręs.

Negana to, rašytojos teigimu, visus šiuos mistinius objektus jungia „Rožės linija“, D.Browno romane „Da Vinči kodas“ herojus „nuvedusi“ prie vietos, kur paslėptas Šv.Gralis. G.Lukacs teigimu, „Rožės linija“ eina ir per Vienos Šv.Stepono katedrą, kurios grindų plokštės žymi šventyklą kertantį meridianą, tiesa, vadovaujantis ne dabartine koordinačių sistema.

Austrų gidė ir rašytoja viliasi, jog jos surinkta medžiaga anksčiau ar vėliau sudomins patį D.Browną ir šis paskirs vieną iš savo romanų Vienai.