sekmadienis, kovo 28

Būti diena


„Labas rytas!“, neabejoju, išgirsta į krūvą susispietę pašto ženkliukai Elisabethstrasse pašto skyriaus vitrinoje iš kasryt juos rūpestingai žvilgsniu paglostančio paštininko. Net žiemą jis išeina į lauką ir kone nosimi prisispaudžia prie stiklo, kad patikrintų, ar nei vienas ženkliukas nepasislėpė, ar jie patogiai išrikiuoti, ar nereikia megztinio rankove nuvalyti likusio kokio praeivio piršto antspaudo. Jam neįdomu, kas dedasi gatvėje – neatsigręžia, kai gyventoja virš pašto vėl perlieja balkone gėles ir vanduo tykšta ant šaligatvio, kuriuo skuba kartais net skėtį išskleidžiantys praeiviai, neužkalbina visada žalią kaklaraištį ryšinčio jaunuolio, pasprunkančio iš kontoros į gatvę prie pat pašto parūkyti ir stebėti antklodę po nakties purtančią moterį iš antro aukšto ar lenkaitę, tingiai rakinančią kavinės, kurioje dirba, duris. Kartais paštininkas su stipriai sulipdyta rausvų plaukų bangele ir apvaliais akiniais paprašo pašto ženkliukų praleisti vitrinoje į priekį kokį naujesnį ženklą, pavyzdžiui, jubiliejinį, skirtą filmo „Trečias žmogus“ šešiasdešimtmečiui, ar seriją su austrų slidininkais. Tuomet atsitraukęs žingsnį atgal dar kartą apmeta akimis stiklą ir tik tada grįžta vidun bei stoja už prekystalio. Pasvėręs voką ir užklijavęs ant jo pašto ženklą paštininkas visada jį grąžina siuntėjui - liepia pačiam išmesti laišką į dėžę už pašto durų. Jo šypsenos skirtos tik pašto ženkliukams.

Šalia kišeninės tabako parduotuvėlės, kurios savininkas, dirbantis pro pat jį kursuojančių tramvajų ritmu ir kasdien padedantis prie slenksčio dubenį su sausu šunų maistu, - vienišos kirpėjos kirpykla. Kitaip nei kirpykloje kitoje gatvės pusėje, kur klientų nespėja priiminėti frau Ilzė, čia penkios kėdės su penkiais virš jų pasvirusiais plaukų džiovinimo gaubtais prieš penkis veidrodžius dažniausiai tuščios. O kirpėja atidžiai seka akimis praeivius. Kartais taip norisi, kad ji skaitytų laikraščius arba šukuotų perukus ir nepastebėtų, kad vėl nestabtelėjęs praeini pro ją. Tikiuos, ji bent spėja iš kalto žvilgsnio išskaityti, kad mano vyras rimtai ketina ateiti pas ją skųstis barzdos. Galbūt net rytoj.

Kaimynai Mageriai keliskart per savaitę važiuoja žaisti lauko teniso, nors jiems jau arti aštuoniasdešimt. Senukas, kilęs iš Rumunijos, tarnavo vokiečių kariuomenėje ir buvo sužeistas sprogusios bombos, kai leidosi parašiutu. Apie savo žmoną jis kalba: „Ji labai skaniai gamina. Praktiškai geriausia kulinarė Vienoje! Ji labai gerai vairuoja. Praktiškai geriausia iš visų vairuotojų moterų, kurias pažįstu. Bet tenisą ji žaidžia ne kaip. Teniso aikštelėje mano žmona - katastrofa!“. Į kitoje jų namo gatvės pusėje esančią operą senukai Mageriai neina, nes parteryje jiems nepatogu ištiesti kojas.

Jei vakare operoje geras pastatymas, ryte po pastato kolonomis šalia balandžių aptūpto fontano ima rikiuotis sulankstomos žvejų kėdutės ir nusidriekia mezgami šalikai. Gyvoje eilėje tie, kurie nori už tris eurus patekti į operą ir žiūrėti pasirodymą stovint. Jie ateina jau su vakarinėmis eilutėmis, apsirūpinę laikraščiais ir sumuštiniais. Kai subarška bilietų kasą atidarantys raktai, stovintieji dažnai aplimpa keliais giminaičiais ar draugais, mat vienam žmogui parduodamas tik vienas bilietas. Kai praeini pro tą gyvą eilutę, susirietusią ant atsigabentų kėdučių, dažnai pajunti piktus į nugarą įsmeigtus žvilgsnius. Esi nusidėjėlis, nes nesikankini dėl meno.

Iš požeminės Karsplatz metro stotelės, kurioje buriuojasi žmonės rašaluotomis lūpomis ir padūmavusiu žvilgsniu, darbo pakyla pradėti keli mocartukai – vyrai su baltais perukais ir auksu siuvinėtais švarkais, sukantys ratus aplink operą ir žioplinėjantiems turistams siūlantys: „Mozart. Konzert. Heute!“ arba „Mozart. Koncert. Sievodnia!“. Vakare jie vėl leidžiasi į metro pro požeminį tualetą, kuriame skamba Mocartas, moliūgų pyragais kvepiantį „Anker“, laikraštį „Augustin“ siūlantį benamį, rūkančius Deutchakademie studentus ir tuos pačius žmones rašaluotomis lūpomis ir dar labiau padūmavusiu žvilgsniu.

Naschmarkte niekada neprieinu iki būdelės, kurioje, skaičiau, pardavinėjami skaniausi Vienoje kopūstai, rauginti šampane. Vis užmirštu jos numerį. Apsisuku jau ties vienu pirmųjų prekystlių, žiemą nukrautų topinambais, romanesko kopūstais ir imbiero šaknimis, o vasarą abrikosais, obuoliais ir šilauogėm. Už prekeivių muilu su levandomis, pelėsiniais sūriais, šviežia triušiena ar austrišku šturmu – alyvuogių stendas. Šeštadieniais, kai pro jį šurmuliuoja didžiulė minia, nusitaikiusi į Flohmarktą ar prie ornamentuotų Otto Vagnerio pastatų, aliejuotų alyvuogių siūlantis paragauti jaunas italas plyšauja, kad alyvuoges ruošė ne kas kitas, o jo mama. Praeiviai ragauja, bet šypsos į ūsą: „Kokia dar mama!“

Dar – vienakojis akordeonistas Stadtparke. Nemokamus dienraščius „Heute“ autobusiuku atvežantys pakistaniečiai. Tulpių šluotas rišančios gėlių pardavėjos Kartnerstrasse. Ūsuotis, vedinas poniu ir renkantis lėšas cirko gyvūnams šerti. Prie Albertinos besibūriuojantys arkliais kinkytų karietų vadeliotojai. Medinių žaislų parduotuvės savininkas, vejantis turistus, ketinančius nusifotografuoti su į vidų kviečiančiu Pinokiu. Kavinės „Mozart“ padavėjai, prispaudžiantys prie lauko stalų baltas staltieses...

Esu rami, kai jie visi mano dienoje.

Įdomu, ar kam nors prasideda diena manimi?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą