ketvirtadienis, spalio 21

Po Austriją paskui kino juostos uodegą




Vienoje skanaujamas ne tik obuolių štrudelis, Alpių vynuogynų vynas ar karšto pieno puta užklota kava, bet ir kinas. Čia, regis, kiekviename kampelyje įsikūrę jaukūs kino teatrai, o vasaromis miestas pasipuošia lauko kino ekranais. Kiną čia galima žiūrėti ir parkuose, ir prie bažnyčių, ir ant stogo (vok.k. – Kino am Dach), o aplink Filmų muziejų ar Filmų archyvą, kuriame nebylūs filmai įgarsinami muzikantų, dažniausiai vinguriuoja kino gurmanų eilutės. Savaitgaliais kine prieš seansą galima pusryčiauti arba užsisakyti kino teatre ložę, kurioje tave aptarnaus padavėjas.

Kinas Vienoje gerbiamas ne mažiau, nei Viena kine. Austrų aktoriaus Christopho Waltzo (nusifilmavo Q.Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“) ir režisieriaus Michaelio Hanekės (filmai „Baltasis kaspinas“, „Smagūs žaidimėliai“) sėkmė praėjusių metų Auksinės Palmės šakelės Kanuose, Auksinių Gaublių bei Oskarų įteikimo ceremonijose pasufleravo maršrutą po Alpių šalį, vejantis kino juostos uodegą. Mat ne tik kinas myli Austriją, bet ir Austrija jį, turistų lankomose vietose būtinai pažymėdama, kokia čia kadaise traškėdama sukos kino juosta, kokio aktoriaus pavardė buvo išraityta ant šalia kameros stovėjusios kėdutės, koks režisierius išdidžiai sušukdavo „Cut!“. O jų, įamžinusių kinematografišką šalį kino istorijoje, buvo išties nemažai.

Muzikos garsai Zalsburgo kalnuose

Kai smulkutė trumpaplaukė iš visos širdies užtraukė „Kalnai yra gyvi“, regis, ją supusios Alpės išties atgijo ir ėmė linguoti į ritmą. Daugeliui aktorė Julie Adrews iki šiol tebėra vienuolė Marija, nors nuo jos pasirodymo miuzikle „Muzikos garsai“ jau praėjo 45 metai. Turistams, dalyvaujantiems „Muzikos garsų“ žygiuose Zalcburgo apylinkėse, kuriose vyko pagrindiniai filmavimai, gidai primena legendinėmis tapusias melodijas autentiškose vietose: padrąsinančią „I Have Confidence in Me“ Marija, pirmąkart traukdama į Trappų namus, dainuoja pasišokinėdama Zalsburgo gatvelėse. Pavėsinę, kurioje romantiškąją „I am Sixteen Going on Seventeen“ sudainuoja vyriausioji Trappo dukra Lieslė, įsimylėjusi laiškanešį, galima apžiūrėti Zalcburgo Hellbrunn rūmuose, o linksmąją „Do-re-mi“ Marija vaikus mokė Mirabell rūmų sode. Viena žymiausių dainų, kuria prasideda miuziklas, „The Hills Are Alive“ nufilmuota Salzkammergut ežerų rajone prie Fuschl ežero Alpių papėdėje.

Dar „Muzikos garsų“ maršrute – Mondsee esanti Šv.Michaelio bažnyčia, kurioje filmuotos sutuoktuvės, Leopoldskrono rūmai, kuriuose Trappų šeima filme gėrė rožinį limonadą, St.Wolfgang kaimelis, kurio geležinkelio stotis taip pat įamžinta juostoje.

Miuziklas „Muzikos garsai“, kurį režisavo Robertas Wise, o muziką sukūrė Richardas Rodgersas, pastatytas pagal bestseleriu tapusią austrų baronienės Marijos von Trapp atsiminimų knygą „Trappų šeimos dainininkų istorija“. Moters gyvenimą lengva atpažinti filme – ji gimė traukinyje iš Tirolio į Vieną, būdama septynerių tapo našlaite, baigusi koledžą Vienoje įstojo į Nonnbergo benediktinų vienuolyną Zalcburge, tačiau išsiųsta mokyti septynių našlio Georgo Ludwigo von Trappo vaikų 1927 m. tapo jo žmona. Naciams aneksavus Austriją šeima emigravo į JAV, kur ėmė sėkmingai koncertuoti pasivadinę „Trappų šeimos choras“.

Nors patys austrai nesikrausto iš proto dėl „Muzikos garsų“ ir juos erzina turistai, manantys, kad juostoje skambanti daina „Edelweiss“ yra nacionalinis Austrijos himnas, Zalzburge Marijos von Trapp pavardė skamba kone dažniau nei W.A.Mocarto, kuris šiame mieste gimęs.

Zalcburgo apylinkėse – ir kito žymaus filmo pėdsakai. Sniegu pabarstytų Alpių masyvo viršukalnių apsupta akmeninė XI a. Hohenwerfen tvirtovė šnipų filme “Where Eagles Dare” (vokiečiai vertė “Agentai miršta vieni”) tapo Schloss Adler, kurioje vyko pagrindinis veiksmas. 1968 m. filmuotoje juostoje Austrijos pilis buvo paversta Antrojo Pasaulinio karo nacių būstine, kurioje buvo įkalintas amerikiečių karys. Jį išvaduoti pasiųsta agentų grupė su aktoriais Richardu Burtonu ir Clintu Eastwoodu priešakyje.

Už 40 km nuo Zalcburgo esanti tvirtovė, į kurią kelia šiuolaikinis eskalatorius, o ne toks, kaip rodomas filme, šiandien turistus vilioja kasdien rengiamais ereliu šou, kurių metu susirinkusiems virš galvų ratus sukti paleidžiami karališkieji kalnų ereliai.

Trijų muškietininkų ola

Austrija keliskart buvo pakliuvusi ir į Walt Disney kompanijos akiratį.

Vienos miškuose suręsta romantiška imperatorienės Sissi medžioklės vila, vadinamoji Hermesvilla, 1963 m. tapo viena pagrindinių Walt Disney kompanijos filmo „Baltųjų eržilų stebuklas“ (rež. Arthuras Hilleris) filmavimo vietų. Juostoje pasakojama apie Vienos Ispaniškosios jojimo mokyklos žirgų – lipicų - evakuaciją Antrojo Pasaulinio karo metais, siekiant juos apsugoti nuo bombardavimų ir nacių, abejingų istorinei veislei.

Seniausioje pasaulyje Ispaniškoje jojimo mokykloje, įsikūrusioje Hofburgo rūmuose, ir dabar galima patekti į grynaveislių lipicų šou, kuriame žirgai demonstruoja klasikinio dresažo judesius. Perlo spalvos lipicais, kruopščiai vedamais Vienoje, šalis labai didžiuojasi ir laiko kone nacionaline vertybe. Žirgai buvo išvesti Austrijos-Vengrijos monarchų Habsburgų pareikalavimu kariniais tikslais XVI a. Iki pat 2005 m. lipicai vasaras praleisdavo imperatoriškose Hermesvilla arklidėse, kur ilsėdavosi nuo kasdienių treniruočių. Beje, tik prieš pora metų lipicus Ispaniškoje jojimo mokykloje leista dresuoti ir moterims.

O XIX a. pab. statytą romantizmo stiliaus Hermesvilla imperatorius Franzas Josephas I, pavadinęs ją svajonių vila, padovanojo žmonai Sissi, kad ši mažiau keliautų ir dažniau liktų Vienoje su juo. Vila, išpuošta žymių to meto dailininkų sienų ir lubų freskomis, buvo viena pirmųjų Vienos statinių, kuriame buvo įvestas telefono ryšys. Įdomu, jog būtent filmas „Baltųjų eržilų stebuklas“ atgaivino susidomėjimą apleista vila ir paskatino jos renovaciją. Galbūt todėl viloje, apsuptoje žaliuojančio parko, šalia puošnaus imperatorienės Sissi miegamojo, filmavimo grupės apsilankymą tebežymi atminimo lentelė.

Panaši įbesta ir į tik už keliolikos kilometrų nuo Vienos esančioje oloje su joje tyvuliuojančiu didžiausiu Europoje požeminiu ežeru (6200 kv.m ploto). Čia 1993 m. buvo sugužėjusi nemaža filmavimo komanda su tokiais aktoriais kaip Charlie Sheenas, Kiefer Sutherland, Chris O‘Donnell bei Tim Curry priešaky. Pastarojo vaidinamas kardinolas Rišeljė Stepheno Hereko režisuotojo juostoje „Trys muškietininkai“ pagal Aleksandro Diuma romaną jau pačioje pirmoje filmo scenoje paslaptingu laivu atplaukia minėtu ežeru į žiurkių knibždantį kalėjimą.

Laivą su išpjaustyta ilgaliežuvio drakono galva pirmgalyje galima apžiūrėti ir dabar. Seegrotte ežeras, esantis Hinterbruehle, kasmet sulaukia apie 200 tūkst. lankytojų, suintriguotų galimybe paplaukioti šachtoje, esančioje 60 metrų po žeme, kur net vasarą temperatūra nepakyla aukščiau 9 laipsnių.

XIX a, pabaigoje čia buvo kasamas raudonasis gipsas. 1912 m. dėl sprogimo į šachtą išsiliejo 20 mln. litrų vandens. Užtvindęs iškastas ertmes jis ir sudarė 14 metrų gylio požeminį ežerą, kuris viešai buvo atidarytas tik veik po dviejų dešimčių metų. Šachtoje galima apžiūrėti buvusių arklidžių patalpas, šachtininkų koplyčią ir net 1944 m. įkurtą lėktuvų gamyklą, kurioje daugiausia dirbo koncentracijų stovyklų kaliniai. Būtent čia buvo pagamintas pirmasis pasaulyje reaktyvinis lėktuvas He 162. Šachtoje eksponuojamas jo modelis.

Kitos bendro JAV, Didžiosios Britanijos ir Austrijos filmo lokacijos Alpių šalyje – Landsee pilis Burgenlande, Liechtensteino pilis bei, daugiausia, imperatoriškieji Hofburgo rūmai Vienoje.

Tad prie filmo populiarumo prisidėjo ne tik garsi specialiai „Trims muškietininkams“ sukurta Bryano Adamso, Rodo Stewarto ir Stingo daina „All for love“, bet ir Austrijos pilys bei paslaptinieji požemiai.

Alaus ir šokolado kvapas „Trečio žmogaus“ požemiuose

Vienos požemius labiausiai išgarsino klasika tapęs filmas „Trečias žmogus“. Juostoje pasakojama apie pokarinę Vieną, į kurią draugo Harry Lime (vaidina Orsonas Wellesas) aplankyti atvažiuoja amerikietis rašytojas Holly Martinsas (vaidina Josephas Cottenas). Deja, jis suspėja tik į draugo laidotuves. Tačiau vėliau rašytojas suuodžia, kad tariama žūtis draugui tėra priedanga nuo teisėsaugos, mat Harry Lime, pasirodo, suko tamsų nekokybiško penicilino, nuo kurio žuvo nemažai žmonių, biznį.

Anglų režisieriaus sero Carolo Reedo filmas „Trečias žmogus“ pagal Grahamo Greeno scenarijų ne tik skynė laurus Kanų kino festivalyje, Oskarų įteikimo ceremonijoje, bet ir buvo išrinktas geriausiu britų amžiaus filmu. Dėl žymaus aktoriaus O. Welleso, žinomo kaip „Pilietis Keinas“, bei unikalios Antono Karas citros muzikos, juosta tapo mitu. Filmas ne tik pateko į žymiausių pasaulio filmų šimtuką, bet ir laikomas autentiškiausiu pokarinės Vienos liudijimu, Šaltojo karo politikos mikrokosmosu. Tad jį sumaniai išnaudoja Vienos turizmo biurai, jau du dešimtmečius siūlydami maršrutą „Trečio žmogaus pėdsakais“.

Maršrutas raizgosi po visą Vieną: pro baroko stiliaus Pallavicini rūmus Josefsplatz, kur tariamai žuvo O.Welleso vaidinamas personažas Harry Lime, pro gigantišką apžvalgos ratą Praterio parke, kur Harry Lime atlieka savotišką išpažintį draugui, pro viešbutį „Sacher“, kuriame apsistojo rašytojas, ir kuriame iki šiol tebekabo O.Welleso nuotrauka su jo ranka išraityta padėka viešbučio barmenui už skaniausiai pasaulyje sumaišytą Kruvinąją Meri, pro Karls aikštę, kur Harry pašaunamas policininkų... Savarankiškiems turistams – visuose Vienos knygynuose pūpsantys „Trečio žmogaus“ albumai su kruopščiais filmavimo vietų aprašymais ir fotografijomis.

Turistams siūloma užsukti ir į tik šeštadieniais duris atveriantį „Trečiojo žmogaus muziejų“ (Pressgasse), talpinantį medžiagą apie filmą bei besididžiuojantį istoriniu eksponatu – originalia citra, kuria skambindamas A. Karas Londone irašė filmo garso takelį.

Minėto maršruto kulminacija - Esperanto aikštėje netoli Karlskirche esantis nusileidimas į Austrijos sostinės kanalizacijos požemius, kuriais filme mėgino pasprukti O.Welleso personažas. Beje, sakoma, aktorius jautė tokią stiprią fobiją požemių žiurkėms ir galimam infekcijos užkratui, kad atsisakė filmuotis po žeme. Kvapą gniaužiančiose gaudynėse su policija dalyvavo jo dubleris.

Praėjusiais metais austrai iškilmingai pažymėjo 60-metį, praėjusį nuo šio filmo premjeros – išleido šventinį pašto ženklą, surengė dokumentinio filmo apie „Trečio žmogaus“ kūrimą peržiūrą. Tūkstančiams juostos gerbėjų ši proga pasitarnavo nauju akstinu lįsti į Vienos kanalizaciją, kad savo akimis pamatytų vietą, kur buvo nufilmuotos kone įspūdingiausios filmo scenos.

Dabar čia surengiama Vienos kanalizacijos sistemos prezentacija, trumpa ekskursija ir virš srutų srauto iškeltame ekrane prasukami įsimintini „Trečio žmogaus“ kadrai. Matydamas dažniau į po kojomis plaukiančias vieniečių fekalijas, o ne į ekraną įsmeigtas turistų akis, gidas atkreipia dėmesį, kad peržiūra vyksta ties nešvarumų, atitekančių iš Ottakringo rajono, kuriame veikia alaus ir vaflių gamyklos: „Todėl turėtumėte jausti mielių ir šokolado aromatą, ar ne?“.

Su „Trečio žmogaus“ istorija galima susipažinti mažame Vienos kino teatre (beje, pardavinėjančiame Harry Lime marškinėlius) „Burgkino“ (Ringstrasse), kuriame kiekvieną savaitę jau nuo 1980 m. ima suktis daugiau kaip pusės amžiaus senumo juosta ir pasigirsta unikalūs citros garsai.

Meilė ir mirtis Austrijoje

Alpių saugoma šalis, išvagota vynuogynų ir abrikosų giraičių, su virš jų kybančiais galybės be perstojo mosuojančių vėjo jėgainių suplaktais debesimis, su grindiniu kauksinčiais fiakrais siaurose gatvelėse, kuriose dar neišsivadėjusi iš vakaro gerto vietinio vyno rūgštelė, įkvepia ir meilės istorijas kine. Viena žymiausių šiuolaikinės meilės istorijų, nufilmuota Vienoje, - JAV režisieriaus Richardo Linklaterio 1995 m. juostoje „Prieš saulėtekį“. Atsitiktinai traukinyje susitikę Julie Delpy ir Ethano Hawke herojai klaidžiodami po Vieną, bandydami pažinti miestą, pažįsta vienas kitą. Jie aplanko karuseles Praterio parke, bevardžių žmonių kapines (vok.k. – Friedhof der Namenlosen) Simmeringe, Operos teatrą bei mažiausią Vienos kavinę „Cleines Cafe“ Franziskaner aikštėje. Vienam iš personažų išsprūdęs palyginimas „Viena yra kaip Paryžius, tik be paryžiečių“ bei romantiškos porelės susitarimas susitikti toje pačioje vietoje po metų skamba kaip pažadas Vienai bandyti paversti ją tokiu pat meilės miestu kaip Paryžius ar Roma.

Visgi istoriškai realios imperatoriškosios Austrijos monarchų aistros inspiravo daugiau romantinių kino scenarijų. Jos savaime padiktuodavo ir autentiškas lokacijas filmavimams. Vargu, ar kur kitur, jei ne imperatoriškuoju palikimu besididžiuojančioje Austrijoje, būtų galima įtaigiau nufilmuoti garsiosios Sissi ar jos sūnaus Rudolfo nelaimingas meilės istorijas...

Imperatorienės Elisabeth iš Bavarijos, švelniai vadinamos Sissi, gyvenimas Austrijoje seniai apipinta mitais ir legendomis. Dar būdama šešiolikos ji tapo Franzo Josepho I žmona, o kartu – Austrijos imperatoriene ir Vengrijos karaliene. Tačiau imperatorienės pareigos jai buvo našta. Net pagimdžiusi dvi dukras ir sūnų, Sissi troško ištrūkti iš rūmų aplinkos, daug keliavo, maniakiškai rūpinosi savo grožiu, kūrė eiles. Imperatorienės likimas tragiškas – šešiasdešimtmetę ją nudūrė anarchistas Ženevoje.

Sissi pėdsakai Vienoje – visame didingame Hofburgo komplekse, kuriame įrengtas atskiras Sissi muziejus su jos suknelėmis, asmeniniais daiktais, eilėraščiais, Schonbruenno rūmuose, medžioklės viloje Hermesvilla. Natūralu, kad nelaimingos imperatorienės istorija žadino ir kino kūrėjų fantaziją. Austrijoje per kiekvienas Kalėdas rodoma 1955-1957 m. Ernsto Marischkos sukurta trilogija “Sissi”, kur gražiąją Elisabeth nepamirštamai įkūnijo Vienoje gimusi septyniolikmetė Romy Schneider (angliakalbei rinkai režisierius 1962 m. iš trijų filmo dalių sukonstravo vieną ir pavadino „Sissi. Forever My Love“). Nors vaidmuo aktorei atnešė šlovę visame pasaulyje, tačiau galiausiai ji, bėgdama nuo Sissi šešėlio, persikėlė į Paryžių.

Romantiškoje ir kiek naivioje juostoje (pavyzdžiui, pagal ją Sissi su imperatoriumi susipažįsta taip stipriai mojuodama meškere, kad kabliukas įstringa į pro šalį karieta dardėjusio Franzo Josepho I antpetį) E.Marischka labiausiai akcentuoja itin šaltus Sissi ir jos anytos, Franzo Josepho I motinos, santykius. Režisieriaus manymu, būtent tai apkartino jaunosios imperatorienės gyvenimą rūmuose ir net santykius su vyru.

Nors filme galima atpažinti imperatoriškuosius Vienos rūmus, filmavimo grupei filmuoti jų viduje nebuvo leista, tad filmavimai vyko Vienos Rosenhuegel studijose naudojant originalius imperatoriškuosius baldus ir interjero detales. Visus juos maloniai paskolino Vienos Baldų muziejus (vok.k. – Hofmobiliendepot). Mat paskelbus Austriją Respublika visų Habsburgų rezidencijų baldai pateko į didžiules muziejaus saugyklas. Dar ir dabar Baldų muziejuje Andreasgasse galima praeiti įrengtu Sissi taku, kuris veda pro baldus, „dalyvavusius filmavime“. Visi jie apšviesti kino lempomis, sukomponuoti su kino fotografijomis, filmą rodančiais ekranais bei aprašais.

„Sissi“ filmavimai vyko ne tik Vienoje, bet ir Aukštutinėje Austrijoje, Duršteine prie Dunojaus, Insbruke (Tirolyje), Zalcburge. Beje, Sissi ir Franzo Josepho I vedybos buvo nufilmuotos Vienoje esančioje Šv.Michaelio bažnyčioje, nors tikroji ceremonija vyko Augustinenkirche, esančioje visai netoli minėtosios.

Kine galima susipažinti ir su vienintelio Austrijos imperatoriaus Franzo Josepfo I ir jo žmonos Sissi sūnaus kronprinco Rudolfo likimu. Mažytis Mayerlingo kaimelis Žemutinėje Austrijoje už kiek daugiau nei 20 km nuo Vienos tikriausiai mažai kam būtų žinomas, jei ne jame 1886 m. žiemą nutikęs įvykis. Čia buvusioje imperatorių medžioklės viloje rasti nusižudžiusio kronprinco ir jo meilužės septyniolikmetės Mary Vetseros, pasakojama, nėščios, kūnai... Manoma, kad jie nusižudė Franzui Josephui nedavus leidimo panaikinti Rudolfo ir princesės Stephanie santuokos. Mary Vetsera buvo palaidota slapčia (jos kapą dabar galima aplankyti Heiligenkreuze), o kronprincas, Vatikanui atlikus tyrimą ir nustačius, kad jis veikė aptemus sąmonei, - imperatoriškoje kriptoje Vienoje.

Nelaimės vietoje Mayerlinge imperatoriaus įsakymu vėliau buvo pastatyta bažnyčia, kurią ir dabar prižiūri karmelitų vienuolės, o kiekvieną dieną po bažnyčios skliautais tebeskamba maldos už imperatoriaus sūnaus Rudolfo sielą. Ten, kur stovėjo lova (ją, beje, taip pat galima apžiūrėti Vienos Baldų muziejuje), kurioje buvo aptikti įsimylėjelių kūnai, dabar stovi pagrindinis bažnyčios altorius.

Ši šiurpi istorija, taip iki galo ir neišaiškinta (sakoma, imperatoriškoji šeima ir nenorėjusi leisti, kad išaiškėtų tiesa), tapo pagrindu daugeliui knygų, operų, spektaklių ir filmų, iš kurių vienas žinomiausių – „Mayerling“, sukurtas 1968 m. Bendroje Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos juostoje, režisuotoje Terenco Youngo, kronprincą suvaidino Omaras Sharifas, o jo širdies damą – jaunutė Catherine Deneuve. Filmas, be abejo, filmuotas Vienos Helden aikštėje prie Hofburgo rūmų, imperatorių vasaros rezidencijoje Schonbruenne ir Ispaniškoje jojimo mokykloje. Filme vystoma versija, kad kronprincas nužudė mylimąją ir, palaikęs kelias valandas jos ranką, paleido šūvį sau į smilkinį. Paliktame laiške žmonai jis rašė: „Mirtį pasitinku būdamas ramus. Tai – vienintelis būdas išsaugoti gerą mūsų šeimos vardą“.

Komisaro Rekso ir Terminatoriaus šalis

Šiuo metu Austrijos sostinę Vieną kine kone labiausiai garsina ... šuo! Vokiečių aviganis Reksas, padedantis Vienos policijos mogžudysčių skyriaus detektyvams, populiarus jau nuo 1994 m., kai pradėtas rodyti bendras vokiečių ir austrų televizijos serialas „Komisaras Reksas“. Deja, turistiniai maršrutai komisaro Rekso pėdomis gidų dar nerengiami, tad pažįstantiems Vieną belieka spėlioti, kokias imperatoriškosios sostinės vietas gali atpažinti televizijos ekrane. O kad Reksas turi daug gerbėju Lietuvoje, įrodo ir jo „draugai“ socialiniame tinkle Facebook, ir įkurta internetinė svetainė, ir net fano rašomas tinklaraštis.

Dar daugiau gerbėjų tiek Austrijoje, tiek visame pasaulyje turi dabartinis Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Swarzeneggeris, kurį sarkastiškoje juostoje „Bruno“ aktorius Sacha Baronas Cohenas, vaidinęs homoseksualų Austrijos TV stilistą, pavadino ne mažiau žymiu austru nei Adolfas Hitleris.
„Terminatoriaus“ žvaigždė išties 1947 m. gimė Austrijos Thal kaimelyje, esančiame netoli Austrijos žemės Štirijos sostinės Graco. Čia jis, pakrikštytas Arnoldu Aloyzu, lankė mokyklą, su religingais tėvais kiekvieną sekmadienį pėdindavo į bažnyčią, čia penkiolikmetis metė futbolo treniruotes ir pradėjo kilnoti svarmenis, tarnavo Austrijos kariuomenėje, ir tik vėliau, sulaukęs dvidešimties, patraukė į Holivudą. 1970 m. jis jau pasirodė juostoje „Herkulis Niujorke“, tačiau šnekėjo angliškai su tokiu stipriu akcentu, kad jo dialogo eilutės buvo įgarsintos kitų.
Šią vasarą Austrijoje, prižiūrint buvusiam Arnoldo klasiokui ir buvusiam miestelio merui Peteriui Urdlui, planuojama atidaryti žymiausio kraštiečio muziejų namelyje, kuriame gimė būsimas Misteris Pasaulis.
Muziejaus atidarymas 201 kv.m ploto name su vaizdu į Plabutscho kalną, planuojamas 2010 m. liepos 30 d., per 63-iąjį A.Schwarzeneggerio gimtadienį. Kartu puoselėjamos viltys atidarymo iškilmėse sulaukti pačios įžymybės. Mat po motinos Aurelijos mirties 1998 m., A.Schwarzeneggeris, emigravęs į JAV dar 1968 m., tapo retas svečias gimtinėje. O ir pasirodo čia dažniausiai derindamas darbo reikalus su susitikimais su draugais, su kuriais dažnai patraukia į restoraną sukirsti Vienos šnicelio.
Ankstesnis austrų mėginimas išgarsėti Štirijos ąžuolo pravardę turinčio A.Schwarzeneggerio muziejumi baigėsi nesėkme. 1997 m. Grace, kuriame kadaise dabartinis Kalifornijos gubernatorius lankė mokyklą, 50-ojo A.Schwarzeneggerio gimtadienio proga atidarytas muziejus su asmeninėmis Konano vaidmeniu kine išgarsėjusio kultūristo nuotraukomis bei pirmaisiais jo treniruokliais teveikė iki 2005 m. Muziejų prislėgė finansinės skolos ir vargino dažni įsilaužimai. Nors muziejaus įkūrėjai bandė prašyti paramos paties A.Schwarzeneggerio, tačiau liko neišgirsti.
Muziejus buvo Graco fitneso centro dalis, todėl lankytojai jame galėjo užsisakyti treniruotę bei gauti sveikatai naudingą kokteilį. Fitneso centras veikė prie pat Graco futbolo stadiono, tuo metu taip pat vadinto A.Schwarzeneggerio vardu. 1997 m. atidarytas 15 tūkst. žiūrovų talpinantis stadionas buvo pervadintas “UPC Arena” prieš ketverius metus, kai austrus papiktino Kalifornijos gubernatoriaus sprendimas nesuteikti malonės mirties bausme nuteistam kaliniui.
Stanley Tookie Williams, gatvės gaujos narys, apkaltintas keturiomis žmogžudystėmis, sulaukė daugelio žmonių užuojautos visame pasaulyje, kai kalėjime parašė kelias knygas prieš smurtą, gaujų kovas ir net penkis kartus buvo nominuotas Nobelio taikos prizui. Nepaisant to, mirties bausmė jam nebuvo atšaukta ir įvykdyta 2005 m.
Šis A.Schwarzeneggerio sprendimas sukėlė grupės austrų aktyvistų, kovojančių dėl mirties bausmės panaikinimo, pasipiktinimą ir šie pareikalavo miesto valdžios pakeisti stadiono pavadinimą. Kilus debatams, Graco miesto taryba gavo paties A.Schwarzeneggerio laišką, kuriame buvo pareikšta, jog miestui atimama teisė naudotis Kalifornijos gubernatoriaus vardu reklamuojant Gracą.
Paštu A.Schwarzeneggeris grąžino ir Garbės žiedą, kurį jam įteikė miesto valdžia, paskelbusi jį Graco garbės piliečiu. Nors miesto taryba tikisi, kad dar pasitaikys proga žiedą žymiausiam Graco piliečiui grąžinti, panašu, kad sprendimas antrą A.Schwarzeneggerio muziejų įkurti ne Grace, o Thal kaimelyje, atskleidžia, kad tarp miesto ir dabartinio Kalifornijos gubernatoriaus nusidriekęs šešėlis nesumažėjo.

Į Austriją koją buvo įkėlęs ir kitas kino herojus – Džeimsas Bondas. Naujausioje sagos dalyje „Paguodos kvantas“ Danielio Craigo vaidinamas agentas 007 susekė tamsiąją organizaciją su Mathiew Amalrico vaidinamu personažu žiūrinčią opera „Tosca“. Ši scena nufilmuota Bregenze, netoli ežero Constance Austrijoje, kur įrengta didžiausia pasaulyje scena ant vandens.

Tačiau tai buvo ne vienintelis Džeimso Bondo apsilankymas Austrijoje. Dar 1987 m. filme „The Living Daylights“ agento 007, kurį tuo metu vaidino Timothy Daltonas, keliai suko pro Volksoperą Vienoje, Praterio parką bei Schoenbrunno rūmus, kuriuose jis su savo dama (vaidino Maryam d’Abo) pradardėjo arklių traukiama karieta. O saldainių parduotuvėje Waehringer gatvėje ir dabar galima aptikti kadaise čia besifilmavusio Džeimso Bondo nuotraukas.

Ir tai – tik dalis kino stotelių Vienoje. Ne mažiau įdomų maršrutą padiktuotų ir austrų režisierių filmai. Tačiau tai – kitoms kelionėms.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą