ketvirtadienis, birželio 30

Mayerling syndrome

Paraphrasing Austrian journalist Georg Markus, every country has its Loch Ness. It seems that Mayerling incident has become the Loch Ness of Austria. More than 100 years passed since unsolved mystery of the last night of the Crown Prince Rudolf in Mayerling, but many Austrians still suffer from an illness which some doctors intend to call ‘Mayerling fever’ or ‘Mayerling syndrome’.

In a small village called Mayerling, located approximately 20 km southwest of Vienna, in Wienerwald, nice Carmelites church greets visitors from the low hill. One could never guess that the walls of the cloister of Carmelites nuns remind of a 100 years old tragedy and great imperial mystery.

On the 30th of January in 1889 in the Mayerling hunting lodge, belonging to the Crown Prince Rudolf of Austria, the only son of Emperor Franz Joseph I and Empress Elisabeth, ‘Sissi’, were found bodies of Rudolf and his mistress Baroness Mary Vetsera, daughter of Austrian diplomat, both with gunshot wounds.

After the incident the hunting lodge was completely rebuilt into the church at the desire of the Emperor so that nuns could daily pray for the soul of Rudolf. It is said that the altar of the church stands right in the place where the bed of the lovers was situated (by the way, the authentic bed is exposed in contemporary royal furniture museum of Vienna Hofmobiliendepot). Even more – statue of Madonna in the Chapel is believed to have the face of Empress Elisabeth…
The small museum inside the church has a small exposition dedicated to the fatal night with the last letters of the Crown Prince Rudolf, photos and even the coffin of Mary Vetsera, whose grave (with her remains lying in a new coffin) can be found in Heiligenkreuz, in the neighbourhood of Mayerling.

These places attract plenty of tourists each year. The rich list of novels, plays, operas, movies’ screen plays or even musicals, whose authors were inspired by the tragic love story of Rudolf and Mary, do not allow public interest to immerse into forgetfulness. There can be not a smallest hope of that until there is at least one person left still desperately waiting for the ‘Mayerling puzzle’ to be finally solved one day.

The reason is that it is not the incident itself which caused the great society attention lasting for a century already, but more the behavior of imperial family after the unexpected event. Habsburg dynasty did not only remain silent about the incident of that night, they tried hard to keep every possible witness silent. For instance, Prince’s own coachman Josef Bratfisch was offered a monthly income for life to keep discretion for his master’s mysteries and to take everything he knew (and he knew a lot, because he spent the last evening with Rudolf and Mary, and the last Mary’s words in the farewell letter to her relatives were ‘Bratfish played the pipes wonderfully’) to the grave. Or, the entire edition of Countess Marie Larisch’s, who used to arrange the meetings between Rudolf and Baroness Vetsera (by the way, some of them secretly took place in still working Viennese inn called Gmoa Keller, Am Heumarkt), memoirs containing the ‘complete truth about Mayerling’ was purchased by the Emperor, what has reportedly cost him more than Vienna Ferris wheel.

Viennese newspapers proclaiming another version than heart attack as the only reason which has caused sudden death of the Crown Prince were under strict censorship or confiscated. And the name of Mary Vetsera altogether was taboo until the collapse of the Monarchy.

Consequently so many interpretations ever since were born. Maybe Rudolf shot Mary and then shot himself? Maybe the lovers shot each other? Maybe Mary was poisoned or took poison herself? Maybe she died during the abortion (there is the version that Baroness Vetsera was pregnant during Mayerling incident and possibly that fact was the reason of lovers’ decision to die together escaping the world where they cannot have a family)? Maybe the lovers became victims of political conspiracy?

G.Markus in his book ‘Crime at Mayerling. The Life and Death of Mary Vetsera’ claims that Mayerling crime was never seriously investigated, and the few investigations that were made were falsified and manipulated by the Royal House. The body of Mary Vetsera was buried as soon as possible, without judicial inquiry, and as secretly as possible, not even allowing her mother to participate. Only later the version that Rudolf shot Mary and then shot himself has appeared. In the times of Habsburgs Emperor Franz Joseph did everything in his power to get Church’s blessing for Rudolf in Imperial crypt Kapuzinergruft, which would have not been possible in case of convicting Crown Prince as perpetrator. For the same reason the special dispensation from the Vatican was obtained to declare Rudolf to have been ‘in condition of mental derangement’ while commiting a suicide.

One can also find different interpretations of the ending of fatal liaisons of the Crown Prince Rudolf and Baroness Mary Vetsera in various pieces of art. In the musical ‘Rudolf. The Mayerling Affair’ directed by David Leveaux in Vienna Raimund Theater as well as in the ballet ‘Mayerling’ in Vienna State Opera, both in the season of 2009, the last scene between the lovers in the bed of the hunting lodge could be observed by spectators only in a total dark or behind the folding screen, just with the clear sounds of two shots.

On the contrary, in the Terence Young’s movie (1968) ‘Mayerling’ the main characters, played by Omar Sharif and young Catherine Deneuve, were not left alone by camera till the very end. The film, English French production, maintains the legend of insuperably strong affection leading to death. At the end of the movie Rudolf shoots Mary Vetsera and after some time shoots himself still keeping her hand in his.

But the novel ‘The Habsburgs’ Tragedy’ written by Polish author Leo Belmonto (Leopold Blumental) suggests quite uncommon interpretation of the event by creating the portrait of Baroness Mary as smart, selfish and manipulating feelings of her beloved. In the last pages of the book, mistress of Rudolf, facing the growing indifference of the Crown Prince, decides to poison herself in the property of Rudolf and leaving the letter for him inviting to follow her steps knowing well enough that it would be the question of honour for the Emperor’s son.

Nevertheless some things are common in many pieces of art inspired by tragic life of the Crown Prince Rudolf. These are the drama of the relationship between Emperor as a father and Rudolf as a son, not only his successor, the need of mother, who was constantly away avoiding duties in palace, care, the unhappy marriage with Princess Stephanie of Belgium, frustration of his political objectives, at last his depression caused by hypersensitiveness, permanent headaches, insomnia and use of morphine together with alcohol. Maybe all of them were determinative and leading to suicide, maybe none. That’s why generalized words in lips of Mary in the musical ‘Rudolf. Mayerling Affair’ do sound convincingly: ‘It is often better to die at once, than to die a little every day’.

But most of the creators of the romantic interpretation of Mayerling event could be blamed by provoking ‘Mayerling fever’ as mentioned above. Because almost in none of them such facts as thirty illegitimate children of Crown Prince (according to the words of Rudolf’s grandson Prince Francis Joseph Windisch-Graetz), or Rudolf having gonorrehea and infecting his wife with this venereal disease, what led to her sterility and buried their hopes for masculine successor, or his affair with Mary’s mother Baroness Helene Vetsera, when Mary was only 6 years old, or the thing that Mary was not his great love were used. It is known, that even the night before Mayerling Crown Prince spent with his another mistress Mizzy Caspar. And even more – half a year before Mayerling he suggested Mizzy to shoot themselves, but Mizzy refused. As it is put in the book ‘Crime at Mayerling’, Rudolf was afraid of living alone and also afraid of dying alone, so maybe that’s how desire to die with another person appeared. Mary was the one who agreed with the insane plan…

It seems that all the mysteries of Mayerling incident cannot already be solved. Many witnesses are dead, many proofs destroyed, and the interpretation of the event as a story of tragic romance is too strong. Probably all the speculations about Mayerling, one of the most sensational chapters in the six hundred years history of the Habsburg empire, could come to an end only after exhumation of the Crown Prince. But this decision lies not with the Rudolf’s direct descendants, but with the head of the family Otto von Habsburg and with the Capuchin friars. All previous requests for exhumation have been refused, as journalist G. Markus states.

Unfortunately, for those who have so called ‘Mayerling syndrome’ forcing to believe in legend could be too dangerous. Just remember the curious case of the furniture dealer Helmut Flatzelsteiner from Linz. In 1991 he removed the remains of Mary Vetsera. In 1992 he came to the journalist of ‘Kronen Zeitung’ to sell the story and the skeleton… The remains of Mary Vetsera were reinterred in the grave in Heiligenkreuz in 1993 (and it is the second time after 1959, when the body was placed in a new coffin after the original one was disgraced by Soviet soldiers who were looking for jewelry).

According to G.Markus, who run the story about H.Flatzelsteiner and stolen remains of Mary Vetsera, Habsburgs family are making the same mistake as in 1889. Remaining silent allows the myth to survive, for it is only by withholding present evidence that new, fantastic versions can be generated.

That is why ‘Mayerling syndrome’ is still not curable.

Vienos ir vieniečių kino vaidmenys

Tinklaraščių ir tinklalapių su kelionių po garsių juostų filmavimo vietas gidais gausa rodo, jog, regis, kinas ima diktuoti žaidimo taisykles ne tik tamsiose salėse, bet ir užvėrus jų duris, išsiruošus keliauti po pasaulį su karamele už skruosto. Žinoma, galbūt reikia būti šiek tiek išprotėjusiam, kad kine ieškotum mylimo miesto, o mieste – mylimo kino, tačiau atradimų džiaugsmas būna stulbinantis. Juk vietos, kuriose gimsta kinas, yra (arba tampa) ypatingomis. Pavyzdžiui, galima prisiminti Paryžių, kurį užplūdo „Da Vinči kodo“ žiūrovai arba Naująją Zelandiją, kurią „atrado“ „Žiedų valdovo“ gerbėjai, arba Kaliforniją, kurią naršyte naršo „Prieblandos“ sagos vampyrų įkvėptieji, ar, galiausiai, Havajus, kurių turizmo agentūros net sudarė populiaraus serialo „Dingę“ filmavimo lokacijų žemėlapius. Imperatoriškoji Austrijos sostinė Viena taip pat yra „gavusi“ nemažai kino vaidmenų, su kurių žymiausiais ir knieti supažindinti. Beje, pasirengti kino kelionei – daug smagiau, nei konspektuojant viduramžių bažnyčių ar pilių aprašymus. Tiesiog reikia būti atidesniam miestui, į kurį keliausite, kine. O kino siūlomas maršrutas dažnai būna tikrai netikėtas ir intriguojantis...

Meilės miesto Paryžiaus konkurentė

Galbūt Viena ir neturi tokio atpažįstamo simbolio kaip Eifelio bokšto smailė kino meilės miestu paverstame Paryžiuje, tačiau įsimylėjėlių vedle Austrijos sostinėje dažnai tampa romantinė juosta „Prieš saulėlydį“.

1996 m. režisieriaus Richardo Linklaterio sukurtame filme Ethano Hawke ir Julie Delpy vaidinami personažai atsitiktinai susipažįsta traukinyje, keliaujančiame iš Budapešto į Paryžių, ir nutaria praleisti kartu vieną parą tarpinėje stotelėje – Vienoje. Jų maršrutas po miestą, prasidedantis traukinių stotimi Westbahnhof, tampa ne tik pažintimi su Austrijos sostine, bet ir vienam su kitu, štai kodėl lengvai atpažįstami lankytini objektai juostoje įgyja tam tikrą simboliką. Šokis prie klouno Praterio parke ir pirmas bučinys apžvalgos rate, išgąsdintas kiškis bevardžių žmonių kapinėse (Friedhof des Namenlosen), pasak herojų, padarančiose didesnį įspūdį nei muziejai, būrėja, kavą mažiausioje Vienos kavinėje „Cleines Cafe“ gurkšnojantiems jaunuoliams primenanti, kad jie – tik žvaigždžių dulkės, žaidimas telefonu tradiciniuose kavos namuose „Cafe Sperl“, kadaise laikytais mėgstamiausia Adolfo Hitlerio kavine, pažintis su prie Dunojaus kanalo įsitaisiusiu poetu, priimančiu iššūkį sukurti eiles apie pieno kokteilį, galiausiai – pokalbis apie svajonių valandas ir artėjantį rytą, kai viskas „vėl virs moliūgais“ Albertinos muziejaus balkone, su herojų užnugaryje paslaptingai plieskiančiomis Operos teatro šviesomis.
Kelionės pabaiga – vėl Westbahnhof, su pažadu susitikti toje pačioje vietoje už metų. Deja, herojams buvo lemta susitikti daug vėliau, ir jau ne Vienoje...

Neužmirštamą meilės istoriją kine padėjo sukurti ir istoriškai realių asmenybių gyvenimas. Kiekvienais metais per Kalėdas austrai kaskart prisimena imperatorių Francą Jozefą I ir jo žmoną Elisabeth, švelniai vadinamą Sissi, žiūrėdami televizijos vis kartojamą 1955-1957 m. Ernsto Marischkos filmą „Sissi“ su žaviąja Romi Schneider. Romantinėje juostoje pasakojama apie Sissi pažintį su būsimuoju imperatoriumi, jos patekimą į rūmus, santykius su anyta. Filmas neabejotinai prisidėjo prie „Sissi kulto“ Austrijoje – muziejuose eksponuojamos jos suknelės, asmeniniai daiktai, kurti eilėraščiai (beje, Sissi muziejuje Hofburgo rūmuose rodomos ir filmo „Sissi“ ištraukos), gaminami suvenyrai su jos, pasileidusios žemę siekiančius plaukus, atvaizdu, tebegyvuoja legendos apie nelaimingą jos gyvenimą rūmuose. Nemažai filmo scenų buvo nufilmuotos Vienoje, pavyzdžiui, Schoenbrunno rūmuose, Habsburgų vasaros rezidencijoje, bei rūmų parke su stulbinančiais gėlių ornamentais, fontanais, medžių alėjomis ir tebeveikiančiu zoologijos sodu. Iškilminga Sissi vedybų su Francu Jozefu ceremonija nufilmuota Michaelerkirche, Vienos centre, prie pat Hofburgo rūmų.

Kiek kitokia Viena – ne tokia saldi ir ne tokia romantiška – keliose kino istorijose apie pavojingus ryšius. Pavyzdžiui, 1974 m. Lilianos Cavani filme „Naktinis portjė“ apie konclagerio kalinės atsidavimą jos buvusiam prižiūrėtojui. Į kino istoriją šis filmas įėjo kontraversišku jaunutės Charlottės Rampling vaidmeniu, ypač scena, kurioje iki pusės nuoga aktorė, užsidėjusi nacio kepurę, žaidžia su kelnių petnešomis ir dainuoja karininkams Marlene Dietrich dainą. Daugelis filmo scenų nufilmuotos Romoje, tačiau kelios – ir Vienoje, pavyzdžiui, Volksoperoje.
Vienos Koncertų rūmus (Konzerthaus) ir jų kaimynystėje esančią atvirą ledo areną (vasaromis virstančia kavine ant smėlio) galima lengvai atpažinti garsaus austrų režisieriaus Michaelio Hanekės, pernai gavusio Oskarą ir Auksinės palmės šakelę už „Baltą kaspiną“ filme „Pianistė“ pagal to paties pavadinimo austrės Nobelio premijos laureatės E.Jelinek romaną. Isabelle Huppert herojė juostoje – su motina tebegyvenanti vidutinio amžiaus muzikos mokytoja, išdrįstanti vienam savo mokiniui atverti užgniaužtą seksualumą, mazochistinius troškimus, maniakišką norą atsiduoti ir mylėti. M.Hanekės Viena – skaudžiai natūrali, pridengusi vienišumą abejingumu ir, žinoma, muzikali.

Sudarinėjant kino maršrutą po Vieną neįmanoma neįtraukti kelių stotelių sekant „Trečio žmogaus“ pėdsakais. „Trečias žmogus“ – žymiausias filmas, nufilmuotas pokarinėje Vienoje dar prieš 60 metų britų režisieriaus Carolo Reedo su garsiu to meto aktoriumi Orsonu Wellesu pagrindinėje, nuo teisingumo besislapstančio tipo, teišdrįstančio susitikti su savo draugu rašytoju, rolėje. Žinoma, tarp dviejų vyrų – ir moteris, iš dalies besiilginti savo pradingusio mylimojo, bet ir nepateisinanti jo piktų darbelių. Klasika tapusio ir geriausiu šimtmečio Anglijos filmu išrinkto filmo gidas, plačiai reklamuojamas vietos turistinių agentūrų, išsiraizgęs po visą miestą: nuo kanalizacijos požemių Esperantoplatz, kur buvo filmuojama finalinė gaudynių scena, iki tik vieną dieną per savaitę dirbančio „Trečio žmogaus“ muziejaus Pressgasse bei Burgkino teatro Ringstrasse, jau kelis dešimtmečius tebesukančio juodai baltą juostą apie po karo atsitiesiančią Vieną su imperatoriškos šlovės griuvėsiais.

Kino pagalba – žymiausių vieniečių pėdsakais

Kine - ne tik skirtingų laikotarpių Viena, bet ir garsiausi jos miestiečiai.
Gabalėlis imperatoriškosios Vienos įamžinta 2006 m. Sofijos Coppolos biografinėje juostoje „Marija Antuanetė“ pagal garsios Habsburgų dinastijos imperatorienės Marijos Terezos dukters, keturiolikos metų ištekintos už Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI, ir vėliau į istoriją įėjusios kaip pirma mirties bausme nubausta karalienė (1755-1793), istoriją. Didžioji filmo, laimėjusio Oskarą už geriausius kostiumus, dalis nufilmuota Prancūzijoje, tačiau keli kadrai – „austriški“, filmavimo kameros sukosi Belvederio rūmuose, rūmų parke. Juostoje įamžintas lengvabūdės, išlaidžios, jaunatviškos karalienės, suvaidintos Kirsten Dunst, portretas, skiriama nemažai dėmesio jos susirašinėjimui su motina dėl negalėjimo susilaukti palikuonių ir net septynerius metus atidėlioto seksualinio gyvenimo su vyru pradžios.

Žavinga, puošni, prabangi, kūrybinga, erotiška XIX a. pab.-XX a. pr. Viena –juostoje „Klimtas“ (rež. , 2006 m.) apie vieną žymiausių Austrijos dailininkų Gustavą Klimtą. Raulio Ruizo filme tik metaforiškai užsimenama apie Habsburgų monarchijos pabaigą, kuriamos ligoninėje gulinčiam tapytojui, kurį labai įtaigiai suvaidino Johnas Malkovichius, kylančios haliucinacijos, fantasmagorinė jo dirbtuvių atmosfera, pateikiami keli to meto parodų, draugystės su kitu žymiu tragiško likimo austrų dailininku Egonu Schiele (beje, sakoma, jog G.Klimtas tapė pasaulį gražesnį, nei jis yra, o jo kolega E.Schiele – bjauresnį nei iš tiesų), paslaptingų ryšių su moterimis, štrichai. Bohemišką filmo atmosferą padėjo perteikti ir filmavimai autentiškose lokacijose Vienoje, pavyzdžiui, XIX a. Ferstelio rūmuose įsikūrusioje kavinėje „Cafe Central“, kuri kadaise dėl lankytojų pomėgio sulošti šachmatų partiją gurkšnojant kavą net buvo vadinta „Šachmatų mokykla“ (sakoma, čia šachmatais pliekė ne tik žymūs to meto austrų rašytojai, bet ir L.Trockis su J.Stalinu), šimtametėje Vienos dailės akademijos, kadaise du kartus atmetusios Adolfo Hitlerio prašymą priimti studijuoti, studijoje Semmer Depot (Lehargasse) ar net Steinhofo (Baumgartner Hoehe) komplekse, apimančiame psichiatrijos ligoninę, socialinį medicininį centrą, neurologijos kliniką, vieną žymiausių pasaulyje art nouveau stiliaus Otto Wagnerio suprojektuotą bažnyčią ligoniams ir net teatrą.

Beje, G.Klimto, austrų simbolisto, Vienos Secesijos judėjimo, kuriam buvo ypač būdingas dekoratyvumas, ornamentika, stilizuoti augaliniai motyvai, pradininko darbai, kurių žymiausias – „auksinė“ drobė „Bučinys“, plačiai eksploatuojama turistinėse Vienos suvenyrų parduotuvėlėse, eksponuojami Aukštutiniuose Vienos Belvederio rūmuose, Leopoldo muziejuje ir įspūdingame Secesijos pastate su auksinių lauro lapų gaubliu ant stogo.

Žinoma, kino kūrėjai negalėjo aplenkti ir žymiausio austrų kompozitoriaus Wolfgango Amadėjaus Mocarto. 1756 m. gimęs Zalcburge Wolfgangas, sulaukęs 25 metų, persikėlė į Vieną. Suskaičiuota, jog čia dėl skolų, dažniausiai įgytų lošiant, jis pakeitė apie 14 adresų, iš kurių telikęs vienintelis – Domgasse 5 stovintis namas, vadinamas Mozarthaus, arba Figarohaus, nes čia gyvendamas kompozitorius sukūrė žymiąsias „Figaro vedybas“. Apie šį W.A.Mocarto gyvenimo laikotarpį ir susukta juosta „Amadeus“ (1984 m.). Joje režisierius Milosas Formanas labiausiai koncentravosi į dviejų vyrų kompozitorių – Mocarto ir Salieri – santykius, o jo sukurtas Mocarto įvaizdis sulaužė daugelį stereotipų. Pavyzdžiui, kompozitorius pavaizduotas kaip nepataisomas lėbautojas, mergišius, pinigų švaistūnas, lošėjas (net muziką kūrė ant biliardo stalo savo kambaryje), stokojantis skonio (vien ko verti jo rožiniai perukai!) ir gerų manierų. Tačiau, pastebima, jo juodraščiai – be menkiausių pataisymų, tarsi genialiąją muziką jis rašytų diktuojamą tiesiai iš dangaus.

Visgi pagrindinės filmo lokacijos – Čekijoje, net Vienos operos teatrą „suvaidino“ Nacionalinis teatras Prahoje. Pasak filmo kūrėjų, Prahoje dar buvo išlikusi XVIII a. dvasia, o Viena, Budapeštas ar Zalcburgas jau buvo pasikeitę, sukomercialėję (žinoma, nedera pamiršti fakto, kad pats M.Formanas kilęs iš Čekijos). Minėtas Mozarthaus, stovintis prie pat šv.Stepono katedros, irgi nebuvo įamžintas filmavimuose. Specialiai filmui, pripildytam Mocarto kurtos muzikos, buvo sukurtos kompozitoriaus gyvenamosios aplinkos dekoracijos, beje, gana kruopščiai atkartojančios realiąsias.

Režisierius nepagražino ir kompozitoriaus laidotuvių scenos. Išties, žinoma, kad W.A.Mocartas buvo palaidotas bendrame kape, visai neiškilmingai, jo palaikai apšlakstyti citrina ir suvynioti į maišą. Konkreti vieta, kur ilsisi žymiausio austro palaikai, net nėra žinoma, nors Vienoje yra net du Mocarto kapai – prašmatnus antkapis Centrinėse kapinėse Zentralfriedhof (Simmering Hauptstrasse) šalia Bethoveno, Šuberto ir Štrauso kapaviečių, ir jau uždarytose šv.Marko kapinėse St.Marxer Friedhof (Leberstrasse), kur tariamoje Mocarto palaidojimo vietoje (kapas Nr. 179) į kolonos nuolaužas remiasi liūdnas akmeninis angelas.

Beje, net yra išleistas turistinis Centrinių Vienos miestų kapinių vadovas su pažymėtais garsių žmonių kapais. Šalia kapinių veikia restoranas, o kapinės net turi savo medžiotojų, šaudančių vainikus griaužiančius kiškius, būrį.

Kitokia muzika skamba prieš trejus metus pristatytoje austrų režisieriaus Thomo Rotho biografinėje juostoje „Falco – velniai griebtų, mes vis dar gyvi“, skirtoje vieno žymiausių Austrijos dainininkų Johanno Hoelzelio, besivadinusio Falco, atminimui. Pirmuoju baltaodžiu reperiu vadiną atlikėją labiausiai išgarsino dainos „Der Kommissar“ ir „Rock Me Amadeus“. Pastarasis hitas (kurį sukurti, beje, įkvėpė minėtas M.Formano filmas), šturmavęs JAV topus, Falco pavertė vieninteliu atlikėju pasaulyje, kuriam tai pavyko padaryti dainuojant ne anglų, o vokiečių kalba. Filme gausu Falco kurtų dainų, jo gimtojo miesto – Vienos – vaizdų, teatralizuotų kadrų, kruopščiai atkuriama jo gyvenimo istorija iki pat paslaptingos mirties Dominikoje. Įdomu, kad daugelyje apklausų dėl žymiausios Vienos asmenybės vardo Falco stipriai lenkia S.Froidą ar kompozitorių J.Štrausą. Austrijos sostinėje viena gatvelė netoli Falco gimtų namų 22 rajone net pavadinta jo vardu – Falcogasse. Atlikėjo kapas vienu pirmų numerių nurodomas miesto Centrinių kapinių gide.

Pažintį su garsiausiais vieniečiais pratęs ir šiemet pasirodysianti Davido Cronenbergo juosta „Pavojingas metodas“ apie psichoanalizės pradininką Sigmundą Froidą. Šįsyk filmavimo komanda pasirinko realias lokacijas – Belvederio rūmų parką Vienoje, kavinę „Sperl“ bei išlikusius S.Froido namus adresu Berggasse 19. Bute, kuriame lankytojus kadaise (iki pabėgimo nuo nacių į Londoną 1938 m.) priiminėjo žymusis sapnų analitikas, įrengtas jo vardo muziejus, biblioteka, eksponuojamos asmeninės fotografijos, dalis antikvarinių statulėlių (jas S.Froidas vadino savo „senaisiais purvinaisiais dievukais“; antikvarinės vertybės buvo trečioji jo aistra po kelionių ir cigarų) kolekcijos. Galima apžiūrėti ir kambarį, kuriame trečiadieniais vykdavo pokalbių apie žmogaus pasąmonę vakarai. Beje, mokslininką Holivudo filme suvaidino Viggo Mortensenas, jo partnerė ekrane - Keira Knightley.

Iliuzijų Viena

Deja, tiesa ir ta, kad kinas, ruošiantis kino kelionei, gali ir suklaidinti bei apgauti.
Pavyzdžiui, surasti Vieną, pavaizduotą 2006 m. Neilo Burgerio sukurtame filme „Iliuzionistas“ taip pat neįmanoma, kaip pakartoti pagrindinio herojaus mago Eisenheimo (vaid. Edwardas Nortonas) triuką su per minutę publikos akivaizdoje scenoje iš sėklytės išauginamu apelsinmedžiu. Ir ne tik todėl, kad juostoje – XX a. pr. Viena, o todėl, kad Austrijos sostinę ekrane „suvaidino“...Čekija! Austrijos-Vengrijos kronprinco Leopoldo apartamentai, arklidės, akmenimis grįsti skersgatviai, pilys, parkai ir teatrai – visa tai tik kinematografo triukais paversta Viena. Ir iš dalies dėl to labai gaila, nes juostoje vaizduojama magiška iliuzionisto ir kunigaikštytės Sofijos meilės istorija galėtų drąsiai padėti Vienai konkuruoti su Paryžiumi dėl meilės miesto titulo.

Nepakankamai kine išnaudotas ir bestselerių autoriaus Johno Irvingo atsidavimas Vienai. 1963 m. praleidęs čia metus studijuodamas Europos studijų institute, JAV rašytojas vėliau Austrijos sostinei skyrė dėmesio veik kiekviename savo romane. O tikriausiai daugiausiai – knygoje „Niu Hampšyro viešbutis“, kurioje pasakojama apie amerikiečių šeimynėlę, atvažiavusią į Vieną padėti draugui Froidui (!) įsitvirtinti viešbučių versle, ir įsipainiojusioje į radikalių komunistų planus susprogdinti Vienos operos teatrą. „Vienos operos teatras – ne kas kitas, tik kraujas ir grietinėlė“, - austrų pasididžiavimą romane apibūdino J.Irvingas. Nors keliuose interviu jis pasakojo, kad niekada nebenorėtų sugrįžti į Vieną, miesto nuorodos jo romanuose tokios konkrečios, kad gali pasitarnauti neprastų maršrutų planavimui: Krugerstrasse, kurioje neva veikė Froido svečių namai, apgyvendinę prostitutes ir ... mešką (romanas „Niu Hampšyro viešbutis“), Schoenbrunno zoologijos sodas, iš kurio buvo išlaisvinti gyvūnai (romane „Išlaisvinti meškas“), begalė Vienos turistinių objektų (muziejai, Naschmarkt turgus, aikštės, kt.), galiausiai – Schwidgasse 15/2, kur ne tik „gyveno“ rašytoju ketinęs tapti Garpas romane „Pasaulis pagal Garpą“, bet ir kur studijuodamas buvo įsikūręs pats rašytojas. Pagal minėtą jo romaną „Niu Hampšyro viešbutis“ 1984 m. pastatytas filmas tuo pačiu pavadinimu su Judie Foster ir Nastassja Kinski, deja, Vieną „surado“ Kvebeke (Kanada).

Įdomus ir atvirkštinis variantas, kai kine Viena paverčiama kitu miestu. Pavyzdžiui, 1987 m. bondiados dalyje „The Living Daylights“(„Į dienos šviesą“) Viena su aiškiai atpažįstama Volksopera „suvaidino“ Bratislavą, o dramoje apie karo laikų agentus „Firefox“ su Clintu Eastwoodu pagrindiniame vaidmenyje – Maskvą.

Tokia galėtų būti kino kelionė po Vieną. Kiek ilgesnė apimtų didesnę Austrijos dalį: į kinematografo akį patekęs Zalcburgas („Muzikos garsai“), Hinterbruehle („Trys muškietininkai“), Mayerlinge („Mayerling“) ir kt.

Beje, Vienos Filmų komisija (Die Vienna Film Commission), atsakinga už paramą nacionaliniams, užsienio ar TV filmams, savo interneto svetainėje turi patalpinusi filmuką „Shot in Vienna“ („Nufilmuota Vienoje“). Vos penkias minutes trunkantis Vienos kadrų kaleidoskopas, sudarytas iš skirtingų filmų, įamžinusių Vieną kine, užburia miesto daugiaveidiškumu ir dinamika. Tikriausiai toks būdas – daug kartų efektyvesnis reklamuojant miestą, nei dažniausiai tuščiažodžiaujantys turistiniai gidai. Na, kaipgi nesusiviliojus pamatyti Hanekės ar Džeimso Bondo Vienos? Tad tikriausiai pabaigoje beliktų Vilniui palinkėti Vienos pavyzdžiu rimtai užsiimti savo kino dienoraščiu. Ir – smagių kino kelionių!

Austrijos šokių projekte - skandalas dėl dviejų vyrų poros

Nors šiemet jau septintą kartą Austrijos nacionalinės televizijos ORF rengiamas šokių projektas „Dancing Stars“ prasidės tik kovo mėnesį, tačiau jau dabar kaitina aistras.
Visuomenė neliko abejinga pranešimui, kad vienas iš populiariausio TV projekto dalyvių televizijos laidų vedėjas, aktorius, dainininkas Alfonsas Haideris ant parketo suksis su partneriu iš Vengrijos Balazsu Ekkeriu.
Burbulas sprogo, kai 61 m. aviakompanijos „Flyniki“ įkūrėjas ir buvęs garsus Formulės-1 lenktynininkas austras Niki Lauda ORF vadovui Alexanderiui Wrabetzui pasiūlė uždrausti homoseksualios orientacijos neslepiančiam A.Haideriui apskritai dalyvauti projekte.
„Aš nenoriu, kad mano vaikai matytų, kaip vyras šoka su vyru, nes jie gali kilti noras patiems pabandyti tai imituoti. Mūsų kultūroje vyras šoko su moterimi per amžius, tad ši tradicija neturėtų būti laužoma“, - įsitikinęs N.Lauda.
„Austrian times“ pranešė, kad nevyriausybinė organizacija, ginanti seksualinių mažumų teises, HOSI suskubo reaguoti į tokį pareiškimą. „Esame giliai nustebę ir šokiruoti dėl tokių išankstinių N. Lauda nuostatų dėl homoseksualų. Jis privalo atsiprašyti. Be to, jei N.Lauda taip įsitikinęs, kad vyrai nešoka su vyrais, tegu sudalyvauja kasmetiniame Vienos Vaivorykštės (Regenbogenball) festivalyje (kasmetinis Vaivorykštės festivalis, vykstantis Hofburgo rūmuose, laikomas tarptautiniu mažumu renginiu – aut.pastaba)“, - pakvietė HOSI vadovas Christian Hoegl.
Nors A.Haideris, pernai pats vedęs projektą „Dancing Stars“, atsisakė viešai komentuoti N.Laudos pastabą dėl jo ketinimo televizijos šokių projekte dalyvauti su vyru, jį palaikantys asmenys socialiniame tinkle „Facebook“ esančiame aviakompanijos „Flyniki“ tinklalapyje paliko komentarų apie homoseksualus ir retorinį klausimą, ar aviakompanija skraidina gėjus.
Tai paskatino N.Lauda išplatinti atsiprašymą, kuriame teigė, jog savo nuomonę apie du šokančius vyrus jis išsakė privataus pokalbio metu ir tikrai neketino įžeisti homoseksualių asmenų.
O ORF vadovas neslėpė, jog kilęs skandalas pateisino jo sprendimą leisti šokių projekte dalyvauti dviejų vyrų porai, juk laidai dar neprasidėjus ji jau pateko į svarbiausių šalies dienraščių pirmus puslapius.