ketvirtadienis, lapkričio 3

Imperija be imperatorių. Habsburgų dinastijai – XXI a. grimasos


„Jokia kita valdovų šeima nesilaikė istorijoje taip ilgai ir jokia kita nepaliko Europai tokios gilios žymės: Habsburgai buvo didžiausia naujųjų laikų dinastija, ir Vidurio Europoje istorija sukosi apie juos, o ne atvirkščiai. Habsburgams per visą jų viešpatavimą kliuvo daugybė misijų. XVI a. jie apgynė Europą nuo turkų; XVII a. prisidėjo prie kontrreformacijos pergalės; XVIII a. propagavo Švietimo idėjas; XIX a. jie tapo kliūtimi susikurti didžiajai tautinei vokiečių valstybei“, knygoje „Habsburgų monarchija 1809-1918. Austrijos imperijos ir Austrijos-Vengrijos istorija“ apibendrino britų istorikas A.J.P.Taylor. Tačiau dabartiniai garsiųjų monarchų palikuonys dėl 1919 m. Austrijos Parlamento priimto vadinamojo „anti-Habsburgų įstatymo“, vėliau net suderinto su Europos Sąjungos teise (!), tebėra politiniame egzilyje, nors šių metų vidurvasarį Vienoje įvykusios paskutiniojo Austrijos-Vengrijos kaizerio sūnaus Otto von Habsburgo laidotuvės akivaizdžiai parklupdė respubliką prieš imperiją.

Paskutinio karūnos paveldėtojo parama Lietuvai

Ne tik dabartinių Europos monarchų, bet ir Respublikos prezidento, kanclerio, Vienos miesto mero atiduota pagarba. Tūkstančių žmonių lydima gedulinga eisena, kurioje dalyvavo imperinių laikų Austrijos-Vengrijos uniformomis apsirengę garbės sargybiniai bei skirtingų kadaise imperiją sudariusių tautų atstovai, miesto centru. Prie imperatoriškųjų Hofburgo rūmų iššautos iškilmingos salvės. Vieta karstui, uždengtam Habsburgų vėliava, imperatoriškoje kriptoje Kaisergruft greta kitų kaizerių (nors širdis atiduota saugoti ne Loretto koplyčioje Augustinenkirche, o Vengrijos benekditinų vienuolyne Pannonhalmos mieste). Regis, su paskutiniu kronprincu Otto von Habsburgu gimtojoje šalyje prideramai buvo elgiamasi turbūt tik 2011 m. liepos 16-ąją, jo laidotuvių dieną.

Otto von Habsburgas į Austriją, šalį, iš kurios dėl Habsburgų įstatymo nuostatų buvo priverstas emigruoti jo tėvas, paskutinis Austrijos-Vengrijos kaizeris Karlas I, su šeima, grįžo tik veik po pusės amžiaus, 1966 m. Ir tik po to, kai pasirašė formalų pasižadėjimą nepretenduoti į karūną ir būti lojaliu Respublikai piliečiu. Mat Karlas I dėl austrų pralaimėjimų Pirmojo Pasaulinio karo frontuose bei kroatų, slovėnų, čekų, slovakų, vengrų tautų atsiskyrimo nuo imperijos 1918 m. lapkričio 11 d. atsisakė konstitucinių teisių į valstybės valdymą ir kartu padėjo tašką daugiau nei 600 metų trukusios Habsburgų dinastijos erai. Tačiau jis neatsisakė teisių į sostą, todėl nuo to laiko kiekvienos kartos jo vyriškos lyties palikuonis, norintis atvykti į Austriją ar gyventi joje, turi oficialiai atsisakyti pretenzijų į sostą (imperatoriaus Karlo I vyriausiasis sūnus Otto tai padarė 1961m., o jo jaunesni broliai Karlas ir Feliksas - tik 1996 m.).

Pats Karlas I, paskutinis Austrijos-Vengrijos imperatorius, paskutinis Vengrijos, Bohemijos, Kroatijos karalius ir paskutinis Habsburgų monarchas, soste išbuvęs tik dvejus metus, palikęs Austriją į ją nebesugrįžo - su šeima emigravo į Šveicariją, vėliau - į Madeiros salą Portugalijoje, kur mirė susirgęs plaučių uždegimu taip ir nepajėgęs atstatyti monarchijos.

Kai kurių regentu laikytam Otto, kurio krikšto tėvas buvo žymus imperatorius Francas Jozefas I, tebuvo devyneri, kai mirus Karlui I, motina Zita jam paaiškino: „Tavo tėvas užmigo amžinu miegu, dabar tu esi valdovas“. Otto buvo lavinamas pagal imperatoriškąjį etiketą ir buvo mokomas daugelio kalbų – taip buvo ruošiamas daugiatautės imperijos, kuri kadaise apėmė dabartines Austrijos, Vengrijos, Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos teritorijas, dalį Italijos, Juodkalnijos, Lenkijos, Ukrainos, Rumunijos bei Serbijos, valdymui.
Iki Antrojo Pasaulinio karo Otto daugiausia gyveno Ispanijoje, mokėsi Belgijoje, tačiau stiprėjant Trečiajam Reichui, buvo pasiryžęs grįžti iš emigracijos ir padėti Austrijai tapdamas kancleriu ir kovodamas su nacizmu. Dėl atvirų jo antinacistinių pažiūrų ir turimos stiprios žydų paramos, iš karto po Austrijos anšliuso fiureris atnaujino Habsburgų įstatymą, konfiskavo asmeninį O.von Habsburgo turtą ir apskritai visą Habsburgų nuosavybę (ji po karo taip ir nebuvo grąžinta), o Ottą nuteisė mirti. Todėl monarchijos įpėdinis su šeima pabėgo į JAV ir į Europą sugrįžo tik po karo.

Vėliau atgavęs teisę įvažiuoti į Austriją ir gavęs austrišką pasą, Otto čia neįsikūrė – iki pat mirties jis gyveno Bavarijoje (Vokietijoje). Šios šalies krikščionių partiją CSU net 20 metų (nuo 1979 iki 1999 m.) atstovavo Europos Parlamente. Jis dažnai vadinamas Europos integracijos architektu, buvo Tarptautinės Paneuropos Sąjungos, kurios pagrindinis siekis – krikščioniškosios Europos vienybė, garbės prezidentas. Otto von Habsburgas 1989 m. buvo vienas iš pagrindinių vadinamojo Paneuropos pikniko, kurio metu kirsti laikinai atidarytą Austrijos-Vengrijos sieną buvo padedama keliems šimtams Rytų Vokietijos gyventojų, organizatorius. Renginys laikomas komunistinių režimų Europoje žlugimo bei Geležinės uždangos panaikinimo pradžia.

Kaip europarlamentarą jį itin domino Rytų ir Centrinės Europos šalių išsivadavimas iš sovietinio režimo, jų integracija į ES. 1983m. sausio 13 d. O.von Habsburgas inicijavo Europos Parlamento priimtą rezoliuciją (ji priimta reaguojant į 1979 m. paskelbtą 45 pabaltijiečių memorandumą, kuriame SSRS, VDR, VFR ir JTO vadovai buvo raginami surengti Lietuvos, Latvijos ir Estijos referendumą dėl nepriklausomybės), remiančią Baltijos valstybių apsisprendimo teisę. Jo veikla, siekiant Baltijos šalių nepriklausomybės nuo Maskvos, pabrėžiama ir oficialiame tinklalapyje www.ottovonhabsburg.org .

Už paramą Baltijos valstybių nepriklausomybei Otto von Habsburgas buvo apdovanotas Didžiojo Kunigaikščio Gedimino Ordino Komandoro Kryžiumi.

Habsburgai šiandien. Monarchijos šešėlyje

Nors austrų politologai kritikavo Respublikos prezidento Heinzo Fisherio dalyvavimą Habsburgų karūnos paveldėtojo laidotuvėse teigdami, kad įvykiai, susiję su Habsburgais jau seniai neturi ir negali turėti jokio politinio svorio, šalies monarchistai suskubo paskelbti apie ketinimą dalyvauti 2013m. rinkimuose.

Geltonoji-Juodoji Asociacija (geltona ir juoda yra Habsburgų vėliavos spalvos) SGA (vok.k. – Schwarz-Gelbe Allianz) šiuo metu nėra atstovaujama parlamente. Prieš trejus metus vykusiuose rinkimuose partijai nebuvo leista dalyvauti, nes šios atstovai nesugebėjo surinkti reikalingų 2600 rėmėjų parašų. Tačiau dėl laidotuvių visuomenėje sustiprėjusios nostalgijos monarchijai tikimasi į panašią situaciją nebepatekti. SGA tikslas – iki 2018 m. atkurti šešių šalių, kadaise priklausiusių Austrijos-Vengrijos imperijai, - Austrijos, Vengrijos, Čekijos, Kroatijos, Slovakijos bei Slovėnijos, - demokratinę monarchiją, kuriai vadovautų Habsburgų šeimos atstovas. Monarchistų moto: „Vienas bendras kaizeris vietoj kelių prezidentų“. Nors, politologų manymu, monarchijos atkūrimo galimybė - niekinė, apklausų duomenimis, imperijai palankūs 40 proc. austrų.
Tiesa, iš apie 600 dabartinių Habsburgų giminės atstovų (vien Otto von Habsburgo palikuonys: du sūnūs, penkios dukros, 22 anūkai) nėra realaus kandidato į numatomą suvienytų valstybių sostą. Giminės galva (vok.k. Oberhaupt des Hauses Habsburg), O.von Habsburgo vyriausias sūnus Karlas, buvęs europarlamentaras ir Austrijos Paneuropos judėjimo vadovas, ateities planų su politika, kitaip nei jo brolis ir dvi seserys (Gabriela šiuo metu yra Gruzijos ambasadorė Vokietijoje, Walburga – Švedijos parlamento narė, Georgas – Vengrijos ambasadorius), nebesieja ir apie monarchijos atkūrimą net nesvarsto. Tačiau kai kurie Habsburgai puoselėja dideles politines ambicijas. Pavyzdžiui, Otto von Habsburgo sūnėnas Ulrichas Habsburgas-Lothringenas ketina kelti savo kandidatūrą Austrijos prezidento rinkimuose 2016 m.

70 m. U.Lothringenas (būtent šia pavarde Habsburgų palikuonis ir pasirašo) bandė tapti Respublikos prezidentu ir 2010 m. (jų metu antrai kadencijai buvo perrinktas dabartinis Austrijos prezidentas H.Fisheris). Tąkart jis nesurinko reikalingų 6 tūkst. rėmėjų parašų ir rinkiminėje kovoje jam nebuvo leista dalyvauti. Visgi jei parašus jis būtų pateikęs, prezidentu tapti jam būtų draudusi Konstitucija! Pagal tebegaliojantį 1919 m. priimtą Habsburgų įstatymą, Habsburgų dinastijos atstovams draudžiama vėl valdyti Austriją.

Aktyvus Žaliųjų partijos narys Austrijos žemėje Karintijoje U.Lothringenas būtent dėl to, jog minėtas įstatymas prasilenkia su laisvų ir demokratinių rinkimų idėja bei piliečių lygiateisiškumo prieš įstatymą principu, ir bandė kandidatuoti į prezidentus. Nes Konstitucinis Teismas, kuriam Habsburgų giminė pateikė apeliaciją dėl tebegaliojančio juos diskriminuojančio įstatymo, paaiškino, kad apeliaciją galės nagrinėti tik tuo atveju, kai bus įvykęs faktas, t.y. Habsburgui bus nesuteikta teisė tapti prezidentu.

„Kokį nusikaltimą padarė mano anūkai, kad jiems negalima tapti prezidentais?“. Tokį klausimą kėlė U.Lothringenas (įdomu, kad jo marčios taip pat netenka šios teisės, kaip ištekėjusios už Habsburgų). Tai buvo stipriausia jo motyvacija kandidatuojant į prezidentus ir siekiant Habsburgų įstatymo paskelbimo negaliojančiu. Įstatymo reformai pritarė ir beveik visos Austrijos partijos, nors socialdemokratai (SPO) iš pradžių kritikavo Habsburgų iniciatyvą akcentuodami, kad konstitucinėmis pataisomis pasinaudoję monarchų dinastijos palikuonys gali imti reikalauti nuosavybės grąžinimo. Visgi Habsburgus atstovaujantis teisininkas Rudolfas Voukas atkreipė dėmesį, kad U.Lothringeno kandidatavimas į Austrijos prezidentus yra geriausias įrodymas, kad Habsburgai pripažįsta Respubliką ir siekia jai tarnauti. Kartu R.Voukas visuomenėje kilusiose diskusijoje retoriškai klausė: „Nejau tuoj šimtmetį švęsianti Respublika nesijaučia saugi, kad nepanaikina Habsburgų įstatymo?“ ir minėtą teisės aktą vadino pirmųjų ankstyvosios Respublikos dienų reliktu. Kai įstatymo nuostatą dėl Habsburgų teisės dalyvauti prezidento rinkimuose savo raporte sukritikavo ir Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO), o U.Lothringenas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre, 2011 m. birželį ji buvo atšaukta.

Habsburgų įstatymu (vok.k. Das Habsburger-Gesetz), priimtu 1919 m. balandžio 3 d., buvo oficialiai nukarūnuota monarchų dinastija, anuliuotos jos atstovų privilegijos, titulai, konfiskuota nuosavybė. Paskutiniajam imperatoriui Karlui I buvo apskritai uždrausta grįžti į Austriją, jo palikuonims – tik su tam tikromis sąlygomis (prieš Austrijai stojant į ES, šalis buvo priversta peržiūrėti šį draudimą kaip besikertantį su žmogaus teisėmis).

Imperijos prieblandos zona

Dabartinė Habsburgų monarchų palikuonių padėtis iliustruoja skausmingą dinastijos lemtį: per kelis amžius sukaupta jos galia ir turtai - nebe jos rankose. Istorija nenutyli ir nemažai kaizerių išgyventų žmogiškųjų tragedijų. Pasak lenkų rašytojo Leo Bliumentalio, knygos „Habsburgų tragedija“ autoriaus, „Habsburgai yra visų pasaulio valdovų giminių nelaimingiausieji.“

XVIII a. valdžiusi vienintelė Habsburgų imperatorė-moteris Marija Terezė 1793 m. apraudojo savo jauniausią dukrą Mariją Antuanetę, kai ši su vyru Prancūzijos karaliumi Liudviku XVI buvo giljotinuoti po kilusios prancūzų revoliucijos. Marija Antuanetė tapo pirmąja istorijoje nukirsdinimu nubausta karaliene. 1798 m. imperatorė, viso pagimdžiusi 16 vaikų, palaidojo savo mylimiausią dukrą Mariją Kristiną. Jos gedint Augustinerkirche, Hofburgo rūmų bažnyčioje, kurioje vykdavo svarbiausios monarchų apeigos, viduje net buvo įrengtas piramidės formos memorialas.

Visgi daugiausia išbandymų kliuvo Marijos Terezės provaikaičiui imperatoriui Francui Jozefui I, valdžiusiam 1848-1916 m. 1867 m. revoliucionieriai nužudė jo brolį, Meksikos imperatorių Maksimilijaną I. Po vyro egzekucijos jo žmona, Belgijos princesė Šarlotė, išprotėjo.

1889 m. imperiją sukrėtė žinia apie vienintelio Franco Jozefo sūnaus, kronprinco Rudolfo savižudybę medžioklės viloje Mayerlinge kartu su meiluže Marija Vetsera. Imperatoriškoji šeima dėjo nemažai pastangų, kad būtų gautas Vatikano leidimas palaidoti karūnos paveldėtoją bažnyčios kriptoje. Medžioklės vila imperatoriaus liepimu buvo perstatyta į bažnyčią su altoriumi lovos, kurioje buvo atrasti kūnai, vietoje. Bažnyčioje kasdien tebelaikomos mišios už kronprinco sielą.

Po devynerių metų imperatorius turėjo laidoti savo mylimą žmoną Elizabeth, labiau žinomą Sissi vardu. Ją Ženevoje peiliu nudūrė psichine liga sirgęs anarchistas. Sissi po sūnaus Rudolfo mirties visąlaik dėvėjo gedulo rūbus ir stengėsi kuo mažiau laiko praleisti rūmuose Vienoje.

1914 m. Sarajeve su žmona buvo nušautas karūnos paveldėtojas, Franco Jozefo I brolio Karlo Liudviko sūnus Francas Ferdinandas. Įvykis laikomas Pirmojo Pasaulinio karo pradžia.

Be to, įdomu, jog Habsburgų vardas net virtęs medicininiu terminu, nusakančiu atsikišusias į priekį dantenas. Manoma, kad „Habsburgų žandikaulis“ arba, kitaip, „austriška lūpa“, yra kraujomaišos sąlygotas sindromas, kurį lengvai galima atpažinti Habsburgų portretuose. Kai kuriems monarchams dantenos buvo taip atsikišusios, kad šie net negalėdavo kramtyti. Kraujomaiša atsirasdavo tarp santuokiniais ryšiais susaistytų giminaičių – „vedybinę politiką“ Habsburgai sumaniai naudojo savo galios plėtimo ir stiprinimo tikslais.

Habsburgai ir LDK

Į Habsburgų vykdytos „vedybinės politikos“ tinklą buvo pakliuvusi ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

1454 m. buvo sudaryta Jogailos sūnaus Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Vokietijos, Vengrijos bei Bohemijos karaliaus Albrechto II Habsburgo dukters Elžbietos santuoka. Habsburgaitė pagimdė net trylika vaikų.

XVI a. į Lenkijos karalystę ir LDK atitekėjo dvi Habsburgaitės. Tačiau Elžbietos, Vokietijos imperatoriaus Ferdinando I Habsburgo dukters, vedybos su Žygimantu Augustu, Kazimiero Jogailaičio anūku, tetruko dvejus metus (1543-1545), iki jos mirties nuo epilepsijos. O Elžbietos sesuo Kotryna Habsburgaitė, 1553 m. tapusi trečiąja Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio žmona, Barboros Radvilaitės (beje, abi pirmosios Žygimanto Augusto žmonos palaidotos Vilniaus Katedros rūsyje) gedinčiam Žygimantui Augustui nepadovanojo įpėdinių ir galiausiai apskritai persikėlė gyventi į Lincą.

1592 m., nepaisant lenkų šlėktų prieštaravimų suartėti su Habsburgais, Krokuvoje įvyko kito Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos ir Austrijos erchercogo Karolio II dukters Onos Habsburgaitės santuoka, kurioje gimė penki vaikai. Su antrąja žmona, Onos seserimi Konstancija, Zigmantas sulaukė dar septynių palikuonių.

Vazų ir Habsburgų vedybiniai saitai driekėsi ir toliau: 1637 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza vedė imperatoriaus Ferdinando II dukrą Ceciliją Renatą Habsburgaitę. Ji po 7 m. mirė Vilniaus Valdovų rūmuose. Laikoma, kad santuoka padėjo Habsburgams plėsti įtaką, tačiau Vladislovui Vazai įsitvirtinti Europos politiniame gyvenime nepavyko.
1670 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Mykolas Kaributas Višnioveckis vedė imperatoriaus Ferdinando III Habsburgo dukrą Eleonorą Mariją, tačiau palikuonio su ja nesugyveno. Po vyro mirties Habsburgaitė grįžo į Austriją, kur sukūrė antrą šeimą.

Habsburgų dinastijos atstovę savo sūnui Jokūbui buvo nužiūrėjęs ir Jonas III Sobieskis, Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis. Dėl marčios, imperatoriaus Leopoldo I dukters Marijos Antonios, bei kartu dėl pagalbos nukariaujant Moldaviją ir pažado paremti Jokūbo kandidatūrą į sostą, Jonas Sobieskis pasirašė su Austrija sutartį prieš turkus. 1683 m. vykusiame Kalenbergo mūšyje prie Vienos jis vadovavo jungtinei kariuomenei, kuri galutinai sutriuškino turkus. Deja, Leopoldas I pažado nesilaikė ir savo dukrai parinko kitą jaunikį.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą